... aš matau (aki) duobes
purviną žemę
medžių šakas ir dangų bespalvį
aplinkui migla skausmo išnaros paukščių snapuose maita...
Atleisk
nežinau kiek tai tęsis šiandien nei ryt nelauk manęs
suskeldėjusios lūpos prašo vandens garso nėra tik akys godžiai žiūri
nors mažą šlakelį
vanduo
gyvybė
tik čia suprantu nėra nieko vertesnio ...
Laukiu
garso kuris lems gyventi ar mirti
ugnis pasiveja tam kam atima džiugesio laimę
kūnas pakyla į viršų žemė priima auką
dar vieną...
Suprantu
nesibaigiančios mirties rato laikas
kraujo kvapas susimaišęs su paraku ir ugnimi
išdegintos žemės lopai
ir griuvėsiai...
Skausmas
išprotėjusios motinos akyse migla
ieško veido sūnaus
tyrinėja praeivius kartoja
ne jis
ne jis
atsiklaupia
rankos į dangų
sušunka
kodėl...
Jos susirenka
juodos motinos
rankose kūdikiai
jų sūnai
žemė priima
ji besotė o mes turčiai vis aukojam...
Gyventi
mama man šalta
slegia žemė
tamsa
norėčiau vakar dienos
Ar girdi mama vakar dienos...
viską paaukočiau už vieną rytmečio rytą
jausti basomis kojomis rasotą žolę
klausytis paukščių balsų tekant saulei
pajusti kaip lietus mano veidą prausia
o lūpose prisirpusių vaisių skonį
jei tai būtų vakarykštė diena...
Gyvybė visa kas buvo duota man
gyvenimas visa ką turėjau...
Karas kurio nenorėjau...
man taip pat vietelė su juodomis motinomis arčiausiai širdies buvo. gal mintis ir pernelyg aiškiai ant lėkštutės pateikta, bet pats krūvis, emocija, baisumų perteikimas per jausmo išraišką man patinka. 4+
būčiau neisi arba ne teisi, jei nekonstatuočiau fakto;
tačiau prieš MIRTĮ visi lygūs- gyvenimo reiškinyje Žmogus yra viena gyvybės forma - faktas; O maitinimosi grandinėje ŽMOGAUS KŪNAS (yra tik maistas - Maironis juk sakė poetiškai apie kūną "iš dulkės į dulkę") žemė yra iš dulkių.
Žmogus maitinimosi grandinėje ŽEMĖJE kol kas, dar savo veikla yra TIK PARAZITAS. netiki, pažiūrėk, kas padaryta per 50 metų (ir kiek laiko gyvuoja žmogus žemėje):
https://www.youtube.com/embed/hOXSf-oS00I
TIK faktą konstatuoju- na o žmogaus kūnas mitybos grandinėje yra tas pats kas ir lapas- visa tai kūnai pačiupinėjami rankomis;
mirties reiškinys- būtina sąlyga gyvenime, kur želia žolė, o karus daro ne ŽEMĖ o Žmonės.
konstatuoju faktą;
priimu tik tą posmelį, kaip gerą ir jausmingą be jokių pakliedėjimų parašytą, tą kuris prasideda žodžiu "skausmas" baigiasi žodžiu "kodėl..."
na taip - žmogus minta ir gyvena, bet štai sąvartynų jo žemė neperdoroja, o jis pats irgi nebežino ką su jais daryti... tik vaikai jau kareivėliais būti negalės,koks karas blogas bebūtų, o miršta nuo onkologinių susirgimų, nesulaukę tokio amžiaus net kai į pirmą klasę pradės eiti... (prieš 30 metų - susirgimas vėžys, va jė, buvo kaip stebuklas. jei kokiam rajone suaugęs sukirkdavo, jau visi žvilgčiodavo ir šnibždėdavosi "pas jį vėžys" kaip į kokį pasmerktą-raupsuotą, o dabar?..
sakot, +emės besotė,... "poetai?..";
+2 (o tas geras- jausmingas, be kliedesių. minėjau kuris.)
P.S.
beje, man irgi kai žmogų valgo,nelabai ta metafora, gal tai viena iš priežasčių, kodėl iš karto atgraso krikščionių religijos filosofinis pamatas. nesirenku jos.
Gunta visada yra 90% (kartais daugiau) schematiška ir neteisi, kaip, beje, ir kiekvienas bet kuris autorius ar komentuotojas. O tekstukas įtaigus ir jautrus, ne tegu - nėra ypatingai meniškas ar originalus labai. Ta eilutė gal turėų būti tokia Ugnis pasiveja tam, kad atimtų džiugesio ... 4
"Laukiu
garso kuris lems gyventi ar mirti" ar tu lauksi ar nelauksi- kada gimęs rėkei- paleidai garsą lemiantį jau garsą leidžiančiojo kūno mirti ir kas sekundę kūnu, į ten ir judi... (šitas gyvenimas mirs-jis jau nuskambėjo-prasidėjo reiškia)
"ugnis pasiveja tam kam atima džiugesio laimę" - ugnis neturi tokių savybių- ji tik degina arba gesta, o atima tik protas, tavo protas esantis tavo laikinajame kūne - būk laiminga...
"kūnas pakyla į viršų žemė priima auką
dar vieną..." – viskas ant žemės ir viskas iš žemės, nei ji priima nei atmeta- grūdą maitina, kūną nešioja, irstantį skaido derlinga darosi...
gražu- "karais besiliejusios upės pražysta lelijų oazėmis, ir vėjui gairinant vešli žolė žaliuoja: "visi karai vienodi - visi karai-visi... "
kada kūnas miršta- daug maisto kitiems kūnams atsilaisvina.
"Skausmas
išprotėjusios motinos akyse migla
ieško veido sūnaus
tyrinėja praeivius kartoja
ne jis
ne jis
atsiklaupia
rankos į dangų
sušunka
kodėl... " – argi neaišku, tai, todėl, kad "MEILĖ YRA...".
Nėra meilės, be skausmo-tai tokia meilės formos išraiška-skausmas, kai protas širdim mylinčio neranda ir nebesuras...
tai meilės forma- skausmas. nėra meilės be skausmo.
"Jos susirenka
juodos motinos
rankose kūdikiai
jų sūnai
žemė priima
ji besotė o mes turčiai vis aukojam..." – kliedite jau kliedite, jūs panaši autore, taip kalbėdama apie Žemę, į norintį apversti žemę - bet stovite juk jūs ant jos, (Sverto pusiausvyros taisyklę suformulavo Archimedas. Jam priskiriamas pasakymas: „Duokit man atramos tašką, ir aš pajudinsiu Žemę“.)
žemė nėra besotė, o žmogus, jo protas tai taip- jis grobuonis, jis ima daugiau nei reikia, kariauja ir verkia, siekia viską suspausti į pinigus, tai pažeidžia Žemėje balansą ir rauda motinos vaikų nuplikusių, kurie numirs kančiose, chemijos prifarširuoti, kai jiems dar keturi, ir jie net kad ir to paties šautuvo, nelaikė rankose, nebučiavo mergaitės (arba mergaitė berniuko, laužydamos rankas į dangų, jų motinos šauks "už ką?") ania? autore, nėra Žemė besotė, Žmogus ant jos su savo protu-su sąmonės lygmeniu yra besotis-grobuonis, bet žemė tyli ir jį nešioja su jo visais karais, ir apsižliumbusiom motinom prie chemija nualinto keturmečio vaiko kūno lovelės...
brėdas tas dramatiškas jūsų posmelis- kliedesiukas ir tiek. (apie Žemę.)
Motiną Žeme, žemę maitintoją; tik ŽEMĖ saulės spindulius priėmusi (kaip kokia kiaušialąstė priėmusi spermatozoidus, tą saulės šviesą subrandina) , ir pagimdo įvairiausių gyvybės formų net penkias karalystes, tame tarpe ir gyvūnų karalystę, kuriai priklauso žmonės, turintys protą grobuonio besočio... tik žemė
kitos planetos- priėmusios saulės spindulius nėra MOTINOS- jos nėra gyvybę gimdančios planetos... (juk iš dulkės- į dulkę, kūnas.)
tai štai, tą posmelį skaitant norisi pasakyti, autore, "nepapirkinėkite skaitytojo dramatiškais pabangavimais, "žvelkite ką paistote- išsiplaukite burną" :)
jis kontūzytas, ar patologinis infantilas?:
“Gyventi
mama man šalta
slegia žemė
tamsa
norėčiau vakar dienos
Ar girdi mama vakar dienos...
viską paaukočiau už vieną rytmečio rytą
jausti basomis kojomis rasotą žolę“ – o jis RYTMEČIO RYTĄ (sviestas sviestuotas šiaip jau) tačiau, jis rytą ir rasotą žolę norėtų gauti be žemės?.. ir ką jis ruošiasi aukoti?
Šiaip tai visi prisiriša prie žemės, jaučia troškimą gyventi- tiek gyvulėliai, tiek žmogeliai tiek augalėliai...