77 (ir sakalai viršūnėje suskris)

XXVI

Maniau, kad reikia laikrodžių,
jog medžių lapai kristų,
šalna atėjusi,
nubaltintų peizažą ryto,
kad paukščiai tyliai,
ar kaip gervės graudulingai,
palikusios gimtinę,
kažkur toli,
kažkur svetur išskristų.

Keistoka pamatyt data atgaline
susirpusius atmintyje vaizdus
ir nesuprast,
kam durys, kam langai
ar kaminai namų
su dūmais viršum jų.

Ir nors žinau,
kad buvo taip, kaip buvo
ir pažadėjau atgalio sugrįžti,
o keista darosi mąstyti – 
kam prireikė turėti kūną?
Kad aš, Dvasia, jo vergė būčiau?
O gal, kad pasirodyčiau
kaip tvarinys materijoje panašus
kad nereikėtų dar skaudžiau mąstyti:
na taip, ESU,
bet – KAM?

O ir būtis tik dėl savęs,
tik sau
turbūt beprasmė
kaip duona kad  ant stalo padėta
ir niekieno nevalgyta.

– Aūūū! aūūū!...
Ar girdit kas?
Ant delno ąžuolėlis auga.
Iš pašaknų kankleliai skamba.
Per vidurį bitulės dūzgia.

Aukštai aukštai
virš šimtmečių išaugs
ir sakalai viršūnėje suskris.