Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Liepsnojančios kojos ir deganti, kibių avietynų bei tankių šabakštynų nuplikyta oda.
Jėgos seko, bėgti, skintis kelią darėsi vis sunkiau. Kilo didžiulis noras sustoti, įsiklausyti, ar žvėris vis dar ten, už jos, tačiau baimė gynė vis gilyn į tankmę.

Švokščiantys plaučiai ir gerklas pjaunantis speigingas oras. Kraujas, plėšantis kraujagysles.
Prisidengė veidą, gindamasi nuo besidaužančių liaunų krūmynų.

Vakarėjančiame miške medžių kamienai, šakos, paparčiai ėmė lietis į vientisą pilką dėmę.
Akimirką pasirodė, kad už nugaros, įmerkęs snukį į jos šviežią brydę, šnopuodamas artėja lokys.
Prarijo klyksmą ir iš paskutinių jėgų metėsi į priekį: rankomis mosavo prieš akis, mėgindama praskirti sąžalynus, nors beveik jų nebematė. Staiga veidą nudilgino aštrus skausmas ir ant blakstienos pakibo juodas kraujo rubinas. Sekančią akimirką akį užliejo rausva migla. Apėmė neviltis, tačiau noras išgyventi stūmė į priekį, tik dabar jau beveik nematom.

Pirmasis skausmas įsmigo į delną, antrasis - į petį, o po to pasisėjo po visą dešinį šoną: nespėjo pastebėti priešaky išnirusio pilko akmens luito ir skaudžiai į jį atsitrenkė.
Žemė prie uolos buvo akmenuota, aštri, jautė rupų žvirgždą visu kūnu. Kraujas varvėjo per kaktą, skruostą, purpurine skepeta pridengdamas mišką.
Tolumoje ėmė kaukti vilkai.
Baimė suplazdėjo krūtinėje ir užgeso, kartu užmerkdama ir krauju pasruvusią akį. Vienintelę mačiusią akį.

--------------------------------

Brido per karštyje raibuliuojančią pievą ir tylomis bumbėjo sau po nosimi, kodėl motulė gamta užmerkė vieną akį, tačiau uoslę paliko tokią jautrią:  ore tvyrantis violetinis čiobrelių kvapas gniaužė ir savo saldumu lipino gerklę. Pasidarė koktu. Kilo nenumaldomas noras nustumti tą klampumą. Nors buvo dar ne pietų metas, viena ranka pagrabinėjusi maišelį, kadaruojantį prie dešinės šlaunies, išsitraukė džiovintos mėsos rėželį, o pritūpusi nuplėšė kelis pasiklydusius kiaulpienės lapus – puikus užkandis prieš popiečio poilsį ir atgaiva žiedynų nukankintoms juslėms.
Saulė vis labiau kepino, aplink galvą zujo vaistažoles lankančių bičių spiečiai.
Taip norėjosi nusimesti žalią apsiaustą, tačiau išdrįso tik nuo galvos nubraukti gobtuvą: jei tik pasitaikytų sutikti kokį žmogų galėtų akimirksniu vėl po juo pasislėpti.
Iš paskutinės stovyklos iškeliavo kaip visada – lokio dieną,  po kurios jau trečiąkart danguje prisirpo pilnatis, tad ankstyvas pavasaris seniausiai išplaukė su paskutinio sniego tirpenom ir aplinkt kaupėsi vasaros kaitra. O moteris vis dar nebuvo tikra, ar pasirinkta klajonių kryptis atves prie kito spiečiaus. Bet, kol vasara dar neįpusėjusi ir iki ateinančios žiemos vis dar daugybė dienų, nebuvo ko nerimauti. Kol prasidės pirmieji šalčiai, ji tikrai kažką sutiks. Be to, iš įpročio vis dairydamasi saulės išbalintų gyvūnų kaulų, galbūt net ragų ar ilčių, kuriuos galėtų panaudoti savo figūrėlėms, ji jau trečią dieną tokių pastebėdavo vis mažiau, todėl galvoje vis smarkiau kirbėjo mintis, kad netrukus sutiks vietinių gyventojų.
Netikėtai ausis pasiekė keistas garsas. Kažkas suūkė, o tas balsas nepriminė nė vieno jai žinomo paukščio ar gyvulio.
Išsitiesė, kiek leido jos pakumpusi nugara, ir ėmė dairytis. Iš pradžių nieko nepastebėjo, bet netikėtai, tolimo miško paunksmėje užmatė mojančią vyro figūrą. Jo keistai pilki plaukai draikėsi vėjyje, išskirdami jį iš mirgančios kamienų uždangos.
Jo pilki plaukai.
Jei ji mato jo plaukus, jis gali matyti jos veidą!
Kaip galėdama greičiau užtraukė gobtuvą, pridengdama neregę akį ir randuotą odą.
Na štai – ir vėl teks susitikti su kitais. Atlaikyti žvilgsnius, pačių žmonių nesuvoktą pasmerkimą bei kaltinimą. Vėl klausinės, spoksos. Anksčiau visa tai ją baisiai glumindavo, tačiau, bėgant metams ir keliaujant iš vienos stovyklos į kitą,  jau žinojo, kaip klostysis pažintis ir išmoko, kaip jai reikia elgtis, kad pačiai būtų kuo lengviau. O prasidės viskas nuo žalio gobtuvo: tai bus pirmasis jų matomas toks ryškus drabužis. Praeinant rankos mėgins pagriebti skverną ir pačiupinėti nematytą audinį, todėl mažai kas pastebės, po juo slepiamą veidą. Įėjusi į avilį išties sveikąją ranką su pačiomis gražiausiomis figūrėlėmis ir pasakys, kad tai dovanos spiečiaus vaikams. Lauktuvės keliaus iš rankų į rankas, kol galiausiai pasieks mažuosius ir erdvę užpildys susižavėjimo šūksniai bei klegesys. Visuomet svarbu nedovanoti per daug žaisliukų, kad atsirastų jų negavusių, bet trokštančių. Nuskriaustieji kibsis motinoms į pridurkus ir nutaisę pačius nuolankiausius veidelius mels, kad ir jiems išrūpintų tokius pačius gyvūnėlius. Tada ją apsups garbingiausios moterys ir ims prašyti padirbinti ir kitiems vaikams miško gyventojų atvaizdų. Ji šypsosis, atsukdama sveikąją veido pusę, o žmonės bus malonūs, nes juk priimti klajūnus jiems taip įprasta. Tik staiga oras aplink sustings, garsai šnarėdami išsislapstys – kažkas iš apsupusiųjų atėjūnę pastebės jos netobulą kūną.

--------------------------------

Maudė pusę kūno, o kita pusė buvo visiškai sustingusi ir nejautri. Ant veido tirpo pirmosios snaigės – tas ledinis vanduo, besiritantis išpampusiais lašais ir besikaupiantis kūno linkiuose ir bus ją prižadinęs.
Pamėgino atplėšti akis. Blakstienos užlipusios nuo sukepusio kraujo – matyt netrumpai išgulėjo.
Pagaliau atsimerkė. Bent jau galvojo, kad atsimerkė, nes vaizdas nė kiek neprašviesėjo: kol ji gulėjo į mišką spėjo įsisukti naktis.
Keista, kodėl jos nesudraskė lokys?
Tačiau nebuvo laiko per ilgai apie tai galvoti: turėjo kuo greičiau susirasti užuovėją nuo kylančios audros ir netoliese slankiojančių žvėrių. Buvo įsitikinusi, kad prieš užgęstant sąmonei girdėjo staugiančius vilkus, todėl net jei lokys atsitraukė, ji vis tiek negalėjo jaustis saugi.
Atsistoti nebuvo lengva, tačiau pagaliau įstengė. Tą pačią akimirką kai išsitiesė, pilve sprogo skausmas ir išsiliejo po visą kūną. Susverdėjo ir atsirėmė į uolą, besitęsiančią kažkur į tamsą. Teko pripažinti, kad nesugebės išlaikyti pusiausvyros, todėl neliko nieko kito, kaip slinkti palei akmens sieną.

--------------------------------

Jei ne tas keistas vyras, kurio kvietimu atsekė, moteris greičiausiai nė nebūtų pastebėjusi milžiniškų avilio sienų, apaugusių gebenėmis ir labiau primenančių miško pasiglemžtą uolos keterą, nei žmonių sutvertą statinį. Per visas savo keliones jai neteko matyt tokio didelio spiečius. Net neįėjusi į vidų žinojo, kad po išoriniu kevalu slepiasi ne mažiau kaip keturi vidiniai ratai, nors pati daugiausiai buvo mačiusi tris, o žmonės dažniausiai glausdavosi vos dviejų žiedų aviliuose.
Prisiartinus prie didingos buveinės ėmė nenumaldomas noras užversti galvą ir pažiūrėti, ar toli nuo atraminių kuorų iki dangaus, tačiau nenorėjo per daug atsidengti: nors kvieslys ir pradingo, negalėjo būti tikra, kad jos niekas nestebi.
Vos įžengus į aulą – aikštę, kurioje virė didžioji dalis bendruomenės gyvenimo: vakarais buvo kuriamas didysis laužas, prie mažesniųjų, nuolat rusenančių, gaminamas maistas, dorojamas grobis, kur rinkdavosi medžiotojai ir savo kasdieninius darbus dirbdavo visas spiečius – atėjūnę iškart apspito susidomėję gyventojai ir, kaip buvo tikėtasi, kiekvienas siekė paliesti jos nematytą rūbą. Nenuvylė ir atneštos dovanos: aplink bematant susispietė paūgėjusių vaikiščių būrelis ir visi kaulino miško žvėrelių atvaizdų. Tik, susirinkus tokiai gausybei, ji ir nepastebėjo, kaip sparčiai ištirpo jos turtas ir visas dėmesys susmigo į tai, kas slėpėsi po apsiaustu. Palankesnio požiūrio nebeturėjo kaip užsitarnauti, tad trauktis nebebuvo kur. Stebint dešimtims akių ji nusitraukė gobtuvą ir išsitiesė, kiek leido deformuotas kūnas.
Kažkas iš mažųjų pravirko, viena jauna moteris prisidengė akis, o likusieji tiesiog spoksojo.
Juto, kaip žvilgsniai svilina susiraukšlėjusią veido pusę ir migla užtrauktą kairę akį, tyrinėja nors ir gerai po nagingai padirbintais drabužiais paslėptą, bet vis dėlto akivaizdžiai suvytusią ranką, į šalį pakrypusią nugarą.
– Tai ne žvėries palikti randai, – nuo minios atsiskyrė ir prie jos prisiartino viena iš moterų.
– Ne.
– Buvai vienintelis vaikas savo motinai ir ji pabėgo su tavimi į miškus? – gražiame šeimininkės veide atsispindėjo nepasitikėjimas, gal net pasmerkimas.
Iš aplinkinių reakcijos suprato, kad kalbančioji buvo gerbiama bendruomenės narė, tačiau klajoklė abejojo, kad ji gali būti avilio Motinėle. Tiesiog atrodė dar kiek per jauna.
– Ne, mano mama įstatymo nesulaužė.
– Tuomet nesuprantu...
– Kiek tau buvo metų, kai parėjai iš miško?
Visi buvę auloje pasisuko į balsą. Žila moteris artėjo prie sambūrio iš avilio gilumos. Neįprastai aukšta ir plačiapetė, ėjo išsitiesusi ir labiau priminė medžiotoją, nei motiną, tačiau be jokios abejonės, tai buvo šio avilio Motinėlė.
– Penkeri. Ir aš negrįžau. Mane surado.
Tarp susirinkusių kilo šurmulys – jiems nebuvo tekę girdėti, kad Gamtos vaikas sugrįžtu. Spiečiui buvo žinoma tik viena tiesa: tie, kas gimsta su trūkumu atiduodami Gamtai, kad ji juos pasiimtų atgal. Toks įstatymas.
– Ar teko girdėti apie kitus sugrįžusius? – apėmė keistas jausmas, kad galbūt ji ne viena tokia šiame pasaulyje.
– Taip, labai seniai vienas keliautojas pasakojo, kad jam teko susidurti su tokia kaip tu.
– Ar ji gyveno avilyje?
– Ne, ji buvo tokia pati klajoklė.
– Kas jai nutiko?
– Mūsų svečias nežinojo, nes jų keliai susiėjo ir išsiskyrė.

--------------------------------

Kelią, jei siaurą praėjimą palei ištisą monolitą būtų galima taip pavadinti, atkirto aukštų riedulių sąvarta. Reikėjo eiti aplink, arba ropštis į viršų. Ji apsidairė. Virš atplaišos, esančios arčiausiai kalno, pastebėjo atbrailą, kuri lyg ir buvo panaši į menką pastogę. Vis šiokia tokia užuovėja. Juolab, kad eiti į priekį nebeturėjo jėgų. Skausmas tai sukildavo, tai atsitraukdavo, tačiau moteris kuo puikiausiai suvokė, kad toliau viskas bus tik blogiau. Turi nedelsiant kažkur įsikurti, nes gali likti ant plynos žemės, o to žūt būt turėjo išvengti.
Dešine ranka grabaliojo uolą, mėgindama rasti už ko galėtų nusitverti. Kairioji buvo per silpna, ja tegalėjo remtis, tačiau kūnas pripratęs prie visą gyvenimą trukusių treniruočių buvo gana neblogai pasirengęs priimti visą apkrovą tik viena sveika kūno puse. Jei tik nebūtų tokia sunki...
Šiaip taip užsiropštė iki pusės luito ir suprato, kad jis nėra toks aukštas, kaip buvo pamaniusi. Galbūt du žmogaus ūgiai. Bet raumenys ėmė tirtėti nuo įtampos, o pirštai sugrubo nuo tyžtančio sniego. Kūną vėl apėmė skausmas ir ji privalėjo sustoti. Negalėjo tik suturėti iš akių pasipylusių ašarų. O, jei tik būtų galėjusi, būtų susisupusi į savo žaliąją skraistę ir tūnojusi ten pernakt, tyliai inkštusi iš skausmo ir nevilties, tačiau neturėjo kuo prisidengti. Kartu su prieglobsčiu dingo ir jos apsiaustas, vienintelis šioj žemėj, priimdavęs ją glėbin.

--------------------------------

– Tavo apsiaustas labai keistas, – apie dirbančią moterį sukiojosi jauna motina, – iš kur tokį gavai, Anuka?
– Man jį padovanojo mama, kai aš susiruošiau iškeliauti.
– O iš ko jis pagamintas? Atrodo kaip tvėrių rezginys.
– Mes juos vadiname vijūnais.
– O  kas tie vijūnai?
– Tie patys tvėriai.
– Tai kodėl jūs juos taip keistai vadinate?
– Masti, kai kurie dalykai skirtinguose aviliuose vadinami kitaip.
– Tai kaip tuomet tu supranti, ką kalba žmonės?
– Aš jau įpratau. Kalbos nesiskiria taip smarkiai. Tik kai kurie žodžiai, tarimas. Juk tau mano kalbėsena taip pat turėtų atrodyti keistai.
– Taip, bet aš maniau, kad tai dėl tavo trūkumų.
– Tau neleidžia bendrauti su klajūnais, ar ne?
– Aš juk motina! Mes galime bendrauti tik su tais, su kuo mums leidžia Motinėlė. Juk žinai, kad turime išlaikyti kraujo linijas.
– O ar pas jus nebuvo užsukusių klajoklių moterų?
– Nežinau, galbūt. Bet jei jos buvo medžioklės, tuomet jos neturėjo reikalo ateiti pas mus į lopšį.
– Taip, tu teisi, neturėjo.
– Anuka, kai pabaigsi tą lapę, ar galėsi ir man kai ką padaryti?
– O ko tu norėtum?
– Viena iš motinų turi kaulinių pakalnučių puokštelę su ilgu koteliu – ji jomis susega plaukus. Taip gražu. Bet pas mus taip niekas nemoka padaryti... Tą smeigę jai padovanojo vienas klajoklių, kurio vaiką ji pagimdė.
– Gerai, Masti, kai tik pabaigsiu šitą žvėrelį, galėsiu tau padaryti smeigę.
– Oi ačiū, Anuka, tu tikrai gera. Ir visai nebaisi. Tikrai.
Žinojo, kad šios naivios, pasaulio veik nemačiusios, būtybės žodžiai nuoširdūs, kad ji tikrai žavisi jos darbu, tačiau vis tiek suspaudė širdį. Juk tokius ir panašius žodžius bent kartą išgirsdavo kiekviename avilyje, į kurį atkeliaudavo, bet taip ir nepriprato prie jų: „tu nebaisi“, „o aš tavęs nebijau“, „mama, žiūrėk, sėdžiu ant Anukos kelių – ar aš drąsus? “. Visa laimė, kad mergina ir vėl susidomėjo žaliu rūbu ir atsirado proga pakreipti pokalbį kita linkme.
– O kodėl jis žalias?
– Nes tvėrius maitino specialiomis sultimis.
– Kokiomis?
– Tas augalas čia neauga. Nemačiau jo jau seniai. Tai pajūrio žolė.
– Tu matei jūrą?
– Taip, Masti, mano gimtasis spiečius buvo prie jūros.
– Buvo?
– Kadaise. Jis išnyko. Nors po manęs gimė dar trys moterys, tačiau tik viena jų tapo motina. Gal ir gerai, kad tik Laima. Nes mus taip dažnai ėmė puldinėti, kad nebeliko spiečiuje vaikų. Jie visus išsinešė. Laima žuvo gindama paskutinįjį sūnų. Vaikas buvo paskutinis, ji pati buvo paskutinė. Spiečius negali gyventi be motinų – pati supranti.
– Ach, kaip baisu, – mergina ištiesė ranką norėdama paliesti dirbančios moters plaštaką, tačiau susivaldė ir atsitraukė. Retai kas nori liesti susiraukšlėjusią odą, – O iš mūsų spiečiaus vilkai jau seniai neišsinešė nė vieno vaiko. Mes net nebegirdime jų staugimo.

--------------------------------

Miško tankmėje kaukė vilkas. Kažkur netoli, labai netoli. Tas garsas lyg nematoma ranka pakylėjo Anuką ir ji pagaliau pasiekė riedulio viršų. Karštligiškai dairėsi aplink: akmuo buvo didelis ir plokščias – pakankamai vietos sugulti trims stambiems vyrams, tačiau vien tai prieglobsčio nesuteikė. Šiek tiek guodė, kad, kiek sugebėjo įžiūrėti, visi aikštelės kraštai buvo gan statūs ir sunkiai įveikiami laukiniam žvėriui. Bent jau norėjosi tuo tikėti. Tik akmeninis stogelis pasirodė ne toks platus, kaip atrodė iš apačios. Bet gal vėliau galės prie jo prikabinti tvėrių rezginį ir pasidaryti palapinę, o dabar reikėjo ištverti tik šią naktį.
Sniegas drėbė akis ir moteris beveik nebejautė veido.
Ką ji nori apgauti. Be užuovėjos ji tikrai nesulauks ryto. Nusibaigs čia, ant šio pliko akmens. Ir kodėl, kodėl turėjo jį sutikti?
Inkšdama ropojo slidžiu paviršiumi tikėdamasi pasislėpti uolos kampe, kur į žemę smigo akmeninė atbraila.
Nors iki nišos tebuvo likę vos keli žingsniai ji vis dar buvo juoda ir neįžvelgiama. Anuka iš paskutiniųjų atsispyrė ir pagaliau pasiekė tikslą. Tikėjosi susisukti į kamuoliuką ir pailsėti, tačiau tikrai nelaukė, kad už atbrailos pamatys atsivėrusią tuštumą. Grybštelėjo tamsą ranką, tačiau jokio akmens neužčiuopė. Viltis suspurdėjo krūtinėj. Priglaudė delnus prie akmens ir braukdama surado kraštus. Tamsoje slėpėsi niša ir kuo toliau tyrinėjo, tuo gilesnė ji rodėsi. Netruko suprasti, kad ten ola. Pro angą pralindo be jokio vargo. Tiesa, gal ir nepavyktų įeiti stačiomis, tačiau šiuo metu tai neturėjo visiškai jokios reikšmės. Ji jau gavo daugiau, nei būtų kada galėjusi tikėtis. Ji surado prieglobstį.

2015-03-03 15:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-17 14:29
Lengvai
Oho, žiū, rašykai, įkvėpti Domeikos šedevro komentuoja, kaip pasiutę!

Spora, kitų komentarų neskaičiau, tad jeigu maniškis dubliuosis, turėk omeny, jog netyčia ;]

Kilo didžiulis noras sustoti, įsiklausyti, ar žvėris vis dar ten, už jos, - už "jos", kas ta "ji", mm?

Švokščiantys plaučiai ir gerklas pjaunantis speigingas oras. Kraujas, plėšantis kraujagysles.

Prisidengė veidą, gindamasi nuo besidaužančių liaunų krūmynų.
- kažkaip prastai stilisštikai išeina. Iš pradžių net sunku susivokti,kas kur ir kaip;

rankomis mosavo prieš akis - šitai komiškai persiskaito.

Pradžia, tiesą sakant nervina, kaip kovos scenos, filmuojančios "drebančia kamera". Labai kapotai ir neaiškiai, toks pasakojimo būdas neleidžia įsijausti į istoriją ir blaško.

Be to, iš įpročio vis dairydamasi saulės išbalintų gyvūnų kaulų, galbūt net ragų ar ilčių, kuriuos galėtų panaudoti savo figūrėlėms, ji jau trečią dieną tokių pastebėdavo vis mažiau, todėl galvoje vis smarkiau kirbėjo mintis, kad netrukus sutiks vietinių gyventojų. - vėl kaži koks netvarkingas sakinys, prasideda "be to", be ko, to?

Visas pasakojimas labai painus. Spora, nepamiršk, kad tu turi visa viziją galvoj, o skaitytojas - tik nuotrupas, kurias jam pateiki.

Taip, kažkokia kitokia pasaulio sandara, spiečiai, motinos, motinėlės, klajokliai, vaikai, vyrai (?) - reikėtų daugiau informacijos, nes viskas susipainioja. Be to, pasakojimas persipina tarp dabarties ir praeities, ir tai irgi aiškumo neprideda.

Trūksta informacijos apie Anuką. Ji - pagrindinė veikėja, skaitytojas turi emociškai prie jos prisirišti. Nežinau, kaip kiti, bet aš kol kas neprisirišu, ir man netgi nebūtų gaila, jeigu ją suvalgytų vilkas, o pagrindinės veikėjos vietą užimtų kas nors įdomesnis ir išraiškingesnis. Reikia charakterio, reikia išskirtinių, tik Anukai būdingų bruožų (ir nebūtinai vien teigiamų) ir dar reikia kokios nors paslapties. ;]

3


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-16 13:19
Mil2kas
Oh... Aurimai!!! Didžioji dalis tavo pamokslų pasąmoningai buvo skirta ir man!!! Kodėl aš tai perskaičiau...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-16 12:11
pikta kaip širšė
Jūs jau man atleiskite, bet pradeda baisu darytis :-) ką naudoji, krištolinį rutulį? :-)
Mano herojė tikrai neturi pagrindinio tikslo ir tai, ką pasakei apie personažų svorį, tai taip pat teisinga. Net ir kūrinio pradžia tikrai buvo nuo „scenos gimimo“, tačiau iki šiol tiek kartų viskas buvo perdėliota, kad tas epizodas nebeegzistuoja. Ir negaliu pasakyti, kad čia impulsyvus rašymas, nes nuo to pirminio „dzingtelėjimo“ praėjo jau daugiau nei metai. Žinoma, tame tarpe turėjau ir be šios istorijos apie ką galvoti :-) ir vis dėlto, man iki šiol nebuvo atėjusi mintis sugalvoti gyvenimo tikslą veikėjai. Nors kai viską sudėliojai, tikrai manau, kad tai suteiktų tvirtumo personažui. Oh... dar vienas galvos skausmas :-) Bet žinau, kad jei susidorosiu, bus tik geriau. Super. Ačiū
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-16 11:07
Aurimaz
Man kyla pojūtis, kad bendrą kūrinio kryptį jūs nujaučiate, bet neturite detalesnio karkaso. Aišku, detalės jaučiamos tam tikrose vietose -bendruomenės sistema, aplinka, tam tikri papročiai. Bet jei pasuktume link kūrinio ašies, ten jau regima tuštuma - nedetalizuoti personažai, jie gal ir turi bendrais sakiniais nusakomą praeitį, bet jie savo praeitimi "nesinaudoja". Pagrindinė herojė kol kas taip ir nepasako savo pagrindinio tikslo, kurį ji turi pasiekti savo (gyvenimo) kelyje, todėl siužeto vingiai skaitytoją įtraukia tik pusėtinai, nes nėra žinoma, ar herojė ko nors NORI bei SIEKIA. Kol kas viską gelbsti tai, kad yra pateiktas įdomus pasaulis, bet vien pasaulio aprašymu kūrinys gyvas ilgai nebus.
Bet sugrįžkime prie kūrinio idėjos bei plano. Kaip jau sakiau, tam tikrą kryptį jūs gal ir nujaučiate, tačiau šioje vietoje man kyla klausimas, ar tik nebūsite padariusi klaidos, kurią daro labai didelė rašančiųjų dalis.
Būna, kad ima ir įstringa galvon kokia nors įkyri mintis, kuri atrodo šauni ir galbūt verta kūrinio. Taip nutinka, pavyzdžiui, paskaičius svetimą kūrinį, pažiūrėjus serialą, pažaidus PC žaidimą ir panašiai. Kartais pagalvojame - o va čia aš galiu ir geriau, ši mintis visai žavinga, ir panašiai. Taip ir gimsta kūrinio užuomazga, nors tokiu atveju gal reiktų sakyti "gimė scena". Tokiu atveju atsiranda įkvėpimas, mes paskubomis sumetame į naujai gimusią idėją veikėjus ir imamės darbo :)
Tokiu įprastu momentu dažnas padaro klaidą iki galo nesuvokdamas, kad DAŽNIAUSIAI ta idėja iš tiesų yra menkas kūrinio epizodas. Kad iki viso kūrinio dar trūksta oi kaip daug. O rašyti pradedama dažniausiai iš karto. Žinau, nes pats taip ne kartą dariau.
Todėl dažniausiai reikia tokiais įkvėpimo momentais sustoti ir pagalvoti - o ar tos vienos idėjos pakaks visam kūriniui? Ar tik neprireiks kažko daugiau? O jei skaitytojams toji vieta, kuri jums taip patiko, pasirodys visai neįdomi? Ar pakaks likusių elementų susidomėjimui išlaikyti?

Kai sakiau, kad jaučiu kryptį ŠIAME kūrinyje, sprendžiau pagal tai, kas jame yra stipru. O stiprūs čia yra visai ne personažai, o bendruomenės aprašymas, aplinka, pasaulio struktūra. Kitaip tariant, jūs norite perkurti pasaulį savaip ir tas jaučiasi. Įdėjote darbo, kad tai nebūtų vien tik "Civilization" žaidimas proza, bet to įdėto darbo vis dar per mažai. Kūrinių ašimis pasauliai, deja, netampa. Tai per daug dideli ir nuasmeninti objektai, simpatijos skaitytojas jiems niekada nepajus, gal tik laikiną pasigėrėjimą. Jei pastebėjote, savo komentaruose visada pabrėžiu PERSONAŽUS, nes būtent į juos orientuojasi kiekvienas skaitytojas. Vadinasi, daugiausiai darbo personažai ir pasiglemžia. Kai jie jau yra kruopščiai sukurti, belieka žinoti jų norus ir gyvenimo tikslus, o tada belieka nuvesti skaitytoją ir savo personažus siužeto vingiais.

Paguodai - garsusis Tapinas irgi nemoka kurti savo personažų, užtai ir kompensuoja savo trūkumus siužeto vingių gausa ir mirusių garsių žmonių pavardėmis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-16 09:01
pikta kaip širšė
Na, sakykime, kad aš neplanuoju šios istorijos baigti teiginiu, kad Anuka atrado olą. Galbūt per aštriai nuskambėjo mano teiginys, jog tai bus pati kūrinio pabaiga. Teisingumo dėlei turbūt reiktų sakyti, kad tai pabaigos pradžia ;-)
Aurimaz, o kas yra "pradedančioji"? :-) Nesakau, kad aš rašytojas profesionalas ar pan., tačiau čia nėra mano pirmasis mėginimas kažką parašyti. Tačiau šis yra visiškai pirmas tuo atžvilgiu, jog priskirtinas fantastikai, t.y. pasauliui, kuris neegzistuoja. Aš į šį darbą žiūriu kaip į labai stiprią treniruotę ir įgūdžių šlifavimą. Taip, man labai svarbi skaitytojo nuomonė, nes jis yra vartotojas ir produktas kuriamas jam. Todėl ir priekabiauju prie žmonių, kurių patirtis ir nuomonė man yra reikšminga (čia tokia kaip tu, jei ką ;-)). Kad parodytų klaidas ir pačiomis sudėtingiausioms man aplinkybėmis (visas pasaulio kūrimas, žmonės, kurie yra kitokie nei mes, kur nėra mūsų kultūros, bendravimo ir kt normų, galioja kitos taisyklės ir dėsniai ir tt) leistų pasitobulinti. Nes kažkaip naiviai tikiu, kad jei ištempsiu šią istoriją, tai tuomet grįžti į "normalų" pasaulį bus kur kas lengviau. Jei sukursiu personažus čia, tuomet bus daug lengviau sukurti mados žurnalistę Skaistę ar kokį fūros vairuotoją Aloyzą.
Ir kodėl manai, kad rašau "iš lempos"? Ar istorija taip labai padrika, kad kyla toks jausmas? Nes tikrai turiu planą ir stengiuosi jo laikytis. Žinoma, jis koreguojasi, kai kurie elementai ryškėja, kiti pranyksta, kiti pasikeičia. Bet jei toliau (na dėl pirmos dalies - kas padaryta tas) atrodys, kad mano planas padrikas labai prašau visai manęs negailint ir nesibaiminant rėžti tiesą į akis ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-16 07:05
Aurimaz
Tik bemaištaudama nepamirškite, kad pagrindinis personažas ant savo kupros "velka" visą kūrinį, o tai reiškia, kad ir skaitytojų susidomėjimą juo. Jei jis bus per daug visapusiškai negražus, pats kūrinys gali netekti žavesio.
Štai vienas iš minusų - mes jau žinome iš chronologiškai pamestų ištraukų, kad Anukai pabaigoje teks sprukti ne tik nuo žmonių, bet ir nuo žvėrių. Kūrinys, kurio pabaiga jau žinoma, netenka strategiškai stipriausio elemento - pabaigos netikėtumo. Taigi, atėmėt iš skaitytojo ne tik žavų personažą, bet ir pabaigą :) Belieka tikėtis, kad Anukos žavesys atsiskleis kitomis priemonėmis. Ir kad pabaigos trūkumas bus kažkaip išradingai kompensuotas.

Nenoriu numušti rašymo malonumo, bet kaip pradedančioji, jūs kilstelėjote savo kartelę į didesnes nei įprasta aukštumas. Fiziškai nepatrauklus personažas. Atskleista niūri atomazga. Skaitytojui iškeltas klausimas, ar kelionė iki tos nemalonios atomazgos bus verta sugaišto laiko.
Kai kurie jus paliks vien dėl to, kad pažadėjote tokią pabaigą (dėl to tokie atskleidimai ir nėra itin populiarūs). Todėl dabar kyla itin svarbus klausimas - ar jūs vis dar rašote "iš lempos", ar jau imate planuoti tolesnius veiksmus, numatydama būsimas "kompensacijas"? Turiu įtarimą, kad be rimtesnio plano jūs galite pamesti savo skaitytoją, o be kūrybinės laisvės - prarasti norą rašyti. Todėl šioje vietoje tektų pagalvoti, kiek reikia paaukoti viena ir kiek - kita.

Žinoma, rašymas nėra akivaizdi kova dėl skaitytojo dėmesio, galima į tą dėmesį visai nusispjauti ir pasivadinti absoliučiu menininku, ką kai kurie ima ir padaro. Anto kai kurių lozungų, rašytojo neturi dominti skaitytojo dėmesys, jis turi susitelkti į tai, ką pats nori pranešti pasauliui. Kad ir kaip neįdomiai tai beskambėtų (kas žino, gal pavyks ir visai įdomiai?)
Aš asmeniškai tikiu, kad domėjimasis skaitytojo interesais vis dėl to yra profesionalaus rašytojo bruožas. Taip, tu rašai tai, kas tau patinka, bet tuo pačiu pamažu derini, kas labiau tiktų skaitytojui, o kas - tavąjam ego patenkinti. Ego ir skaitytojas ne visada eina koja kojon. Kartais tenka aukoti viena, kartais - kita.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad įdomiai parašyti be išankstinio planavimo galima, bet tai sąlyginai retas atvejis, reikalaujantis tam tikrų sąlygų:
1. Tema turi būti nepaprastai artima ir iki skausmo pažįstama
2. Autorius privalo ta tema išlieti savo tikruosius jausmus

Tai tiek. Visa kita jau yra rašytojo darbas - personažai, jų biografijos, emocijos, kūrinio idėja, siužeto vingiai, kulminacijos, nuosmukiai, pabaiga - viskas yra plano dalis. Net jei jo dar nėra.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-15 19:52
pikta kaip širšė
Taip, chronologijos nepaisymas buvo mano kūrybinis eksperimentas. Mes čia jau gan vieningai nutarėm, kad jis žlugo :-)

Bet man labiau užstrigo pastaba apie pagrindinės herojės fizinę būklę. Tiesą pasakius, kai kūrinio mintis pradėjo rutuliotis, Anuka buvo "eilinė" moteris, bet po to atsirado pagrindas ją "deformuoti". Ir dabar, kuo toliau, tuo labiau man ta mintis patinka. Ir didele dalimi dėl vadinkime socialinio aspekto: lyg negražūs žmonės negalėtų būti svarbūs ir reikšmingi. Čia kalbant ne tik apie literatūrą, bet ir apie gyvenimą. Mes per daug pripratinti prie gražuolių, tai užsimaniau pamaištauti prieš "sistemą" :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-15 18:46
Aurimaz
Daug veiksmo, bet per mažai paties personažo, jo paveikslo. Tiesa, vėliau tas paveikslas susidėlioja iš tam tikrų detalių. Vis dėl to stilius pasirenkamas toks, lyg autorė jau būtų garantuota savo kūrinio sėkme ir galėtų sau leisti šiek tiek paeksperimentuoti.
Va tas eksperimentavimas ir jaučiasi. Nekankinkite skaitytojo savo eksperimentais. Paprastumas neretai yra kur kas efektyvesnis. Antra vertus, jei tai yra nuolatinis stilius, tai tyliu.

Kitas nemalonus dalykas - tai chronologinis išbarstymas. Teko sutikti daugybę taip parašytų kūrinių, bet kiek pamenu, nė vieną kartą toks stilius nesukėlė itin didelio pasigėrėjimo. Chronologinę seką sugalvojo matyt ne veltui. Aišku, vėlgi autorės pasirinkimas.

Ir pagrindinis dalykas, kuris man asmeniškai kelia didžiausią nerimą - pagrindinė kūrinio veikėja yra sudarkyto kūno, taip? Pagrindinis kūrinio personažas yra ta ašis, kuri išlaiko visumą, tai dabar pasidarykite išvadas iš šio mano pasakymo. Kokį būsimą kūrinio paveikslą nupiešia toks pagrindinis personažas? Man asmeniškai iš karto kyla mintis apie daugybę laukiančių kančių. Apie happy endą net nesinori galvoti, o aš iš prigimties mėgstu kūrinius, kuriuose viskas baigiasi laimingai, ar blogiausiu atveju - proto ribose normaliai. Taigi, pagrindinis personažas ir iki šiol pateikti jo aprašymai linksmai nenuteikia. Kol kas toji vargšė moteris nesuteikė skaitytojui jokios teigiamos žinios.

BET žinoma, tai yra fantastika. Fantastikoje įmanomos ne tik dvasios metamorfozės, tai prarasti viltį kol kas ankstoka.

Ar mane domintų kitos būsimos dalys?
Rašymo stilius sako nei taip, nei ne. Jis svyruoja ties eksperimento riba, bet pats savaime nėra blogas.

Pagrindinis personažas sako, jog man vis dėl to reiktų pasiieškoti arba kito kūrinio, arba bent jau šio kūrinio anotacijos (kažko tokio, kuo pristatoma knyga jos nugarėlėje). Tokiu atveju bent jau žinočiau, ko aš sulauksiu būsimose dalyse ir apskritai - visame kūrinyje.

Gramatika nėra bloga, bet pati gramatika dar nėra priežastis ieškoti tęsinių. Esu matęs gerų kūrinių su apgailėtina gramatika.

Dialogai. Ši vieta šiek tiek šlubuoja. Blogiausia, kad jie yra praktiškai beveidžiai, svyruoja ties nerealumo riba. Žmonės kalba, bet jie neperteikia emocijų. Kartais sunku suvokti, kam priklauso žodžiai. Kaip jau minėjau - daug veiksmo, bet mažai pačių veikiančiųjų. Tau reiktų susirūpinti įvardžiais.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-09 21:32
Mil2kas
Jooo... gražiai, vaizdžiai parašyta. "Ore tvyrantis violetinis čiobrelių kvapas gniaužė ir savo saldumu lipino gerklę" Noriu nugriūt į tokią pievutę :D Žo susikaitė neblogai. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-09 18:00
Fake_writer
O, kažkas naujo fantastikos skyrelyje, skaitant nepradedi žagsėti.
Gan sklandžiai skaitėsi, nereikėjo stipriai "dirbt" na gal išskyrus pradžią, visgi tas kapotas vaizdų mėtymas sunkiai rišasi su dažnokai perdėtais įvaizdžiais: "kraujo rubinas", "purpurine skepeta". Jeigu vaizduoji dramatišką epizodą, tai nereikia prikaišioti visokių skystalų, tinkamų pasakose apie princeses.

"Pirmasis skausmas įsmigo į delną, antrasis - į petį, o po to pasisėjo po visą dešinį šoną..."
Labai abejotini išsireiškimai. "Pirmasis skausmas"- nejuokinga pačiai? :)) Antra, skausmas kažin ar sminga. Trečia, jis- nepasisėja.

Kartkartėmis vis išlenda kažkokie neaiškūs išsireiškimai, kaip "sniego tirpenos" ar pan., bet ne taip gausiai, kaip pradžioje.

Dialogai kiek sausoki, tokie dalykai, kaip visokių elementarių klausimų uždavinėjimas- atsakinėjimas skaitytojui tikrai nėra patrauklūs, jeigu tos info reikia kūriniui, tai kažkaip kitaip galima pateikti, o ne tokiu primityviu būdu tipo: "o tai kaip?"; "o va taip"; "oho". Pasišnekėjo vadinasi :)

Ir užuominos, kad bėgimas vyksta jau pabuvo avilį trūksta.

Šiaip, įspūdis tikrai geras, rašyk toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-09 16:40
pikta kaip širšė
Dėliodama epizodus norėjau, kad būtų aiškumas, jog tai dvi laiko linijos, atskirtos laiko tarpu, tačiau nepagalvojau (o kaip kvailai!), kad bus neaišku, kas po ko vyksta. Taip, Sebastianai, bėgimas vyksta PO apsilankymo avilyje.
Pirmoje atkarpoje specialiai viską sukapojau. Norėjau epizodiškumo, bėgimo pojūčio, kai spėji pamatyti tik atskiras detales, bet ne visumą. Atrodė, kad tam ilgi, išplėstiniai sakiniai netinka. Tai buvo mažas kūrybinis eksperimentas, tačiau dabar imu suprasti, kad skaitančiam tai nėra labai patrauklu.
Įvardžių "diarėjos" :-D problemą esu pastebėjusi ir ji mane labai erzina, todėl kartais per stipriai matyt į priešingą pusę paspaudžiu :-) Reiks turėti minty
Ačiū, už naudingą komentarą - jis tikrai leido pažvelgti į kai kuriuos elementus iš šalies ir pamatyti tai, ką mato skaitytojas, o man pačiai praslysta ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-09 15:23
St Sebastianas
P.S. kadangi Vajui nesiseka atskirti kur trys, o kur viena žvaigždutė, prie savo vertinimo pridėsiu bonusinį tašką.:]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-09 15:21
St Sebastianas
Sporai panorėjus, man nepatingėjus prasidėjo šis komentaras. Nevyniosiu į vatą - aš mokslinės fantastikos gerbėjas, todėl kiekvienas kūrinys turintis smarkų fentazi kvapą mane mažai vilioja. 

Nežinau ar autorė turėjo tokį tikslą, tačiau nesugebėjau pajausti epizodų chronologijos. Bėgimas nuo meškos vyko prieš apsilankymą didžiajame avilyje ar po to? Būčiau linkęs galvoti, kad vis dėl to po apsilankymo, tačiau nesu tuo tikras.

Pirma pastraipa surašyta gana apdrikai. Manau ten neteisingai naudoti laikai. Kapoti sakiniai nesukuria visumos.

Švokščiantys plaučiai ir gerklas pjaunantis speigingas oras. Kraujas, plėšantis kraujagysles. 
Prisidengė veidą, gindamasi nuo besidaužančių liaunų krūmynų. 

Pirmi du sakiniai nesisieja su trečiuoju. Atrodo, kad turėtų būti dar kažkas juo sujungiantis. Tarkime:

"Švokščiantys plaučiai ir gerklas pjaunantis speigingas oras. Kraujas, plėšantis kraujagysles. Tai vertė kiekvieną akimirką galvoti apie besiartinančią baigtį ir gesino paskutines vilties žiežirbas. Prisidengė veidą, gindamasi nuo besidaužančių liaunų krūmynų."

Kai kurie autoriai serga ūmia chroniška įvardžių diarėja, čia matome atvirkščią variantą. Pirmajame skyriuje norisi, kad jų būtų šiek tiek daugiau. Tarkime "Moteris prisidengė veidą" man skambėtų geriau nei tik "Prisidengė veidą". Gal čia paprasčiausiai subjektyvi nuomonė, bet tai kažkaip neskamba. Garsiai skaitydamas nenoromis įmesčiau papildomų žodžių. Jei istorija būtų pasakojama pirmuoju asmeniu tokių problemų nekeltų.

Žodžio "kitas" negalima keisti į "sekantis". Tai klaida. Buvau dar kažką iš šitos serijos aptikęs, tačiau dabar nerandu. Kai kurios klaidos yra leistinos tiesioginėje kalboje, tačiau autoriaus žodžiuose to neturėtų būti.

Nors šis gabaliukas yra mažesnis už vieno autoriaus jau išleidusio dvi knygas, tačiau jame galima pajausti pasaulį. Pasaulis nėra pateikiamas įkyriai. Žmonės turi kažkokių savų žodelių, tačiau jie yra įpinti į kalbą taip, kad akies nedrąsko. Nujaučiu, kad tie tvėriai ar vijūnai turėtų būti kažkokie augalai ar kokio gyvūno vilna. Pripažinsiu, kad man tai nelabai ir terūpi. Tai lyg ir nėra varantysis kūrinio elementas, todėl jį galima palikti ramybėje. Juntama tam tikra socialinė santvarka, etiketas, papasakojama apie pasaulį. Retai, tikrai retai autorius informaciją apie pasaulį sugeba pateikti natūraliai įpindamas į kūrinio audinį. Džiugu, kad autorei tai pavyko. Pokalbiai gana natūralūs. Gal kiek kapoti ir paprasti, tačiau tai netrukdo skaityti ir kuria tam tikrą atmosferą.

Jei knygyne perskaityčiau šią pradžią knygos nepirkčiau. Jei perskaityčiau bibliotekoje - knygą keliautų namo. Kūrinys turi kabliuką ir tikiuosi, kad tai nebus dar vienas nebaigtas serialas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-09 09:58
pikta kaip širšė
Fantastai iškart galvoja knygomis :-) bet taip, tai iš tiesų sumanyta, kaip didesnis pasakojimas, o tai tėra įžanga. Žinoma, pastaba, kad ji neįtraukia verčia susimąstyti...
Dėl rankos: niekur neparašyta, kad ji nefunkcionuojanti. Kairė herojės kūno pusė yra blogiau išsivysčiusi ir deformuota, tačiau ji funkcionuoja (išskyrus akį). Tarkime Anuka vaikšto, nors sunkiau nei kiti, lygiai taip pat ir su ranka - ji veikia, tik ne taip gerai. Be to raižymui reikia vienos dirbančios rankos ir vienos "laikančios", tad tai tikrai realu. Aš jau nenoriu minėti žmonių, kurie neturėdami rankų įsigudrina tapyti, rašyti ar siūti kojų pirštais. Tai yra praktikos klausimas ir tai sunku suvokti tiems, kas turi sveiką kūną, o tie, kurie tokios privilegijos neturi, bet labai nori, randa būdų ;-)
Ar tavo nuomone, Codein, tai reiktų aiškiau pabrėžti?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-06 11:15
Galaxy
Aš perskaičiau. Parašyta gerai. Vaizdžiai piešiamas genčių- avilių pasaulis. Bet asmeniškai man per mažai intrigos. Paprasčiausiai nesu tikra ar skaityčiau tokią knygą. Apie klajones vardan išgyvenimo. Norisi kažkokia didesnio tikslo ar užduoties ar įvykio. Na pasislėpė nuo lokio ir kas toliau? Ar čia ir sumanyta tik viena tokia dalis. Ir dar suabejojau kad su nuvytusią ranka ji gali taip įmantriai pjaustinėti. Ar tikrai ?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-05 12:28
Vajus
Parašyta iš tikro neblogai.Kaip man, gal kiek per daug to smulkmeniško aplinkos aprašymo, bet tai suteikia realistiškumo pojūtį.
Man kažkas nesigauna su tom žvaigždutėm, pasispaudė viena, nors norėjau įvertinti 3.
Lauksiu tęsinio :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą