77 (einu po vakuumą pasidairyti)

XXV

Kur dar ateiti?
Kur būti dar?
Į kokią dalią nukeliauti,
kuri bet kaip atrodytų ne taip,
kokią žinau išvėtytą po ertmę begalinę.

Tą kartą mintimis kaip smėlį
net ir žvaigždes sužėręs
į Dievulio saują,
išpustęs dulkes iki paskutinės,
atsirėmiau vaizduotėje
kaip medy išskobtas smūtkelis
ir suklusau:
gal dar pabūti ten
kur nieko nebėra?
kur tuštumėlė tuštuma?
kur vakuumas absoliutus?   

Kaip vardinti apibrėžtį nemenką
kur nieko, net ir dulkės nebelikę?
Kurioj būties nėra.
Nėra net Dievo.
Ir sąvoka, kad Jis – Visur
prasmės netenka.

Mąstyk, rūpintojėli, medyje,
o aš – dvasios gyvenime.
Prisimenu, kuomet va taip,
kai žmoguje buvau,
sakydavom, kad galvoje kažkas jau negerai.
Į ką parodyti
Ir kaip parodyti dabar?

Tą kartą mintimis kaip smėlį
net ir žvaigždes sužėręs
į Dievulio saują
išpustęs dulkes lig vienos,
einu po vakuumą pasidairyti.

Rūpintojėlis medy krusteli.
Aš –Dvasioje ir Mintyje.
Vadinasi, Kažkas YRA,
jei galima ateiti.