77 (palikęs vandenį ir druską)

XXIII

Atsikvėpiau,
kad nežinau net ką sakyti.
Kažkuo esu, bet kuo buvau.
atrodo, kad nepasiliko –
į Visagalį kilstelta dvasia
apleido kūną.

Piliečiai! Žmonės!
tegyvuoja valanda,
kuri į naują patirtį išleidžia.
Nedekit žvakės.
Ne mirtyje esu
ir kūnas mano gyvas –
juo rengiasi kita dvasia.
O kai numirti jam reikės
aš, žinoma, sugrįšiu vėl.
Tad nesakykite, kad išdavikas.

Pavasaris aplink.
Pavasaris ant Delno.
Pavasaris...
(norėjau pasakyti: „mano širdyje“
bet ten, kur ji,
manęs nėra. 
Tik neužaugs kalnai prie jos ateiti)
Pavasariu įaugt į giesmę ketinu
ir nors be kūno,
o žinau  – ESU.

Jei reikia kam, prašau, nupieškit.
Jei reikia kam, prašau, fotografuokit
Man nepavykdavo  taip Visagalį piešti
ir paveikslėliuose kaip Dvasią jį
po žmones išnešioti.
Nori nenori tekdavo tikėti
arba – nebe.

O gilę,
iš kurios ant delno ąžuolėlis auga –
kas ją dabar suras?
Ar bus, kas pasakys kada,
kad panašus (ar panaši) į ją?

Palikęs vandenį ir druską,
dairausi po neįtikėtiną stebuklą.