XXI
Ką pasakysi man Rugy, Slaunus Žolyne?
Ką manęs, ką galvojęs, iškalbėjau tau.
Įeik Dvasia į mano kūną
ir... karaliauk.
Arba ir vėl teliksią taip, kaip buvę –
bažnyčiom rodysime į Dzievulį,
nesužinodami kad jis yra.
Apeik dar kartą,
aplinguok aplink mane.
Aš žvakę uždegsiu –
tešviečia.
Savijautoje suprantu,
kad abejonės dvasių nepalieka.
Matyt, kad išminties tokia dalia –
yra darbelių ir darbų,
kuriuos daugkart matuoti reikia
ir tik TADA:
Štai mano parašas,
duok savo
ir sutartis – šventa.
Tyli? Išsikalbėjai, Siela.
Tačiau ir vėl tik į save.
Aš irgi neretai kaip tu:
atrodo, jūrą prikalbu, aukštuosius kalnus,
šlamėjimu pripildau medį, mišką.
Net paukščiai, žvėrys sunerimsta manimi.
Atrodo, tik todėl ir laikosi pasaulis,
kad toks nenuorama, išminčius, sumanus –
kur noriu, ten einu.
Net ne iš žodžio, ne,
o iš vaizduotės sau (o ir kitiems)
gyvenimus, būtis kuriu.
Ir vėl šit mįslė: kaip man būti?
Tačiau ne taip, kaip pas Šekspyrą.
Įeit į mano kūną Dvasiai – ne bėda.
Man irgi aišku, kad iš jo išėjęs,
ne mirčiai į rankas pateksiu:
(Anapilis — tik po mirties),
o aš dar vis vaizduotėje bastūnas
ir kūnas man – penėtojas
ir tik rečiau – dar ir namai.
Nėra tos baimės
Kaip, su kuo, ir kur iš jo išėjęs būsiu.
Vaizduotės keliuose pabost nepasitaiko.
Mintis parūpime sėkme, kaip išgyventi,
todėl visur ir visuomet Esu.
Ką pasakysi man Rugy, Slaunus Žolyne?
Štai mano parašas,
palik man savo
ir pasilikime kas sau
kur Jis, Aukščiausias, su mumis.
Ant Delno ąžuolėlis auga.
Ant Delno skambina bažnyčios...