Tamsa

Bilis D. ir Sara J. švelniai bučiavos
Mašinoj, sustoję visai netoli pagrindinio
Miestelin vedančio kelio. [Jei pravažiavęs
Valterio S. sodybą pasuktum galvą
Į dešinę, galėtum pamatyti tą
Vietą, kur išsigandę vaikai nuo Tamsos
Bandė slėptis senoj vyresniojo D. mašinėlėj]
Jie bučiavosi taip, lyg nujaustų, kad
Jau niekada negalės viens kito paliesti.
Billis D. atsimerkė ir akimirką grožėjos
Palaidais savo meilės plaukais, ak, kaip
Sodriai jie blizga, rudos sruogos apkrenta
Tyrą šypsantį veidą ir jose pasimetusios mirga
Paskutinės nykstančios saulės akimirkos.
Tada stoja Tamsa.

Nuo miestelio pusės ateina pavargėlė Dženė
[jos pavardės niekas nežino]
Ji tempia palaikį dviratį vežimaitį, kur
Sukrautos žmonių gailesčio aukos. 
Kiek toliau matos Valterio S. ferma, už kurios
Keliukas į dešinę veda link palaikės Dženės trobelės.
Moteris stabteli ir užsisvajoja apie pavasarį,
Jo pakvaišusią žalumą ir besiplaikstančias vėjyje
Mažos mergytės garbanas.
Dženė jau nebeatskiria, tai ji, ar vargšė Matilda,
Nežinomo kario meilės išpažinimas,
Prieš daugybę metų ištirpęs kartu
Su paskutiniais rudeniniais voratinkliais.
Kad tik jie nesupančiotų mano sielos,
Meldžiasi moteris, lėtai pajudėdama link namų.
Ir stoja Tamsa.

Iš už posūkio atrieda klebono dviratis.
Dvasininkas pamato trobesius ir išgirsta lojant Valterio šunį.
Jis šypteli ir stipriau mina pedalais - jau netoli.
[Pono S. ferma pirmoji pasitinka į miestelį atvykstančius]
Pintinėje ant bagažinės puikuojas rinktiniai baravykai
Ir klebonas gali užuosti gardžią vakarienę, kuria
Po mišių pavaišins ponią Viktoriją iš bažnyčios choro.
Jeigu dvasios vadas žinotų, kokį klebonas patiekia
Desertą, jis negirtų jo vyskupui ir nekalbėtų kaip
Apie šventą avelių ganytoją.
Nors mano avelės, šypsosi kunigas, lengvai duodasi vedamos.
Jis nubraukia prakaitą, pamato tolėliau pavargėlę Dženę,
Pamoja jai ir įkvepia.
Ir stoja Tamsa.

Valterio S. sodyba tiesiog ėmė ir pradingo iš mūsų gyvenimų. Trobesiai sunyko, miškas atsikovojo kažkada prarastą žemę ir su laiku paslėpė aną dieną. Kol buvau mažas, tėvai nieko apie ją nepasakojo, todėl mes su broliu susikūrėm istoriją apie Tamsą, kuri atėjo ir pasigrobė Valterį, jo žmoną Viktoriją, dukterį Sarą, jos kavalierių Bilį ir netoliese gyvenusią moteriškę Dženę. Tamsa buvo tokia baisi ir galinga, kad net parapijos klebonas nepajėgė jai pasipriešinti. Tamsa užėmė vienintelį kelią į miestelį ir iš jo, todėl bet kuris atvykėlis buvo jos paženklintas ir niekas iš mūsų dar ilgai nedrįso žengti toliau pono Valterio S. žemės pradžią žyminčio beržo. Tačiau vaikai auga ir pamažu gydos nuo pasakų. Mes su broliu pamiršom Tamsą. Ir štai vieną vakarą, būsima mano vaiko motina pasiūlė nusipirkti  tą žemę, kur kažkada stovėjo pirma miestelio sodyba. Viktorija papureno rudus savo plaukus. „Kaip manai, Valteri, juk būtų šaunu“, tarė ir jos akyse pamačiau besišypsančią Tamsą