77 ( ir žodyje kaip paveikslėlyje)

XIII

Nešioju laišką
ir girdžiu, kaip sieloj švinta - temsta;
nepasakyto nemažai jame,
ir nujaučiu, kas sąžiningai pasakyta
taip pat, deja, ne be klaidų
ir laukia priekaištingo teismo.
Lyg ir savaime nežinia iš kur
kažkas atėjęs tekstą taiso,
turbūt manydamas, kad bus geriau,
jeigu ir mintimis, fantazija nesužinosiu,
kiek daug ko savimi nešu,
kiek nemažai panešti dar galiu
(beje,  ir teisę
pasijausti kuo nesu,
kuo nebuvau  ir prognozuoti ateitį –
kuo būti ketinu).

Dangus ant delno vis šviesėja,
bet norisi, kad ir tamsa – be nuoskaudų.
Ten ąžuolėlis šaknimis – į ją,
iš pašaknų ten kankliai skamba...
Norėčiau muziką  išmokti jau dabar,
girdėti ją ir nežinoti,
kad ji kantri, kad būtinai sulauks,
atėjusį į požemio  baletų, operų
ir filharmonijų  sales.

Dangau, girdi?
Pelėdos netgi protingesnės tamsoje.
Taučiau ir šviesoje neužmirštu žadėtą  ištesėti.
Nors nedrąsu ištarti, bet... išgirski, Galvi:
norėjosi tave pašaukt vardu
kuo prasmingiau –
ir žodyje, kaip paveikslėlyje
į žmogų panašiu.

Jei nepatiks, nebūk rūstus –,
Jį nesunku pakeisti
Prasmingas būki, dieve - Galvi.
Kaip delnas kad Žmogaus.