77 (galėčiau savo kūną tau palikti)

XII
Ir būna, kad savęs padėti niekur negali –
nors, regisi, ir duona ta pati,
iš šulinio tą patį vandenį geri.

Įpratęs būti taip,
kad jau geriau neieškai –
pažįstami akims vaizdai
po miestą ir už miesto.
Ir kur dairais,
esi kaip savas,
kad net ir pasisveikinti nereikia.

Bet būna ir kitaip –
kažkas į širdį įbeldžia kažką,
kažkas po sielą taškos
ir nesuprasi – kas?
Tačiau šį kartą net dvejoti nereikėję:
tai – Jis.
Galbūt arti ar net labai toli,
kaip radijo siųstuvas,
bet šitokio jo negirdėti negali
ir iš daugybės užmačių
paliko tik viena, tik ši:

Ir taip:
O jeigu Jis
įkristų į mane,
į kūną mano kaip namus,
o aš tuokart bet kur –
kad ir po kosmosą klajočiau,
kad tik nepatrukdyčiau Jam
suprasti kūno (masės) dalią.

Na, žinoma, mąstyta ir kitaip,
kai nuotaika tokia,
o polėkiai aukšti į šviesą mintį kelia,
kol vieną kartą parašiau,
neįprastą nedidelį laiškelį:

Ateik.
Tačiau ateik žinodamas, ką tarsi man,
kai pasakysiu:
galėčiau savo kūną tau palikti
savaitei gal, ar net daugiau,
(Dėl to, manau, nebus sunku sutarti)
kad į žmogaus paveikslą įsivilkęs
pajaustum, kaip gyvenama jame.
Ir dar.
Kai išgirsi,
kad pašaukiu Galviu,
žinoki, kad ne Trakų Galvės ežerą šaukiu,
šaukiu tave, delno Dzievuli.