Be nuobodulį varančių fėjų ir gražuolių čia daugiau nieko nėra. Lyrinis herojus neraidžiuja, o jau kliedi tiesiog. Skaitytojui peršama mintis, kad prie tokios būsenos priveda vaikiškumas. Bet prie to priveda, turbūt, ne vaikiškumas, o kažkokios medžiagos ar substancijos. Už kažko daugiau vertas paskutines dvi strofas rengiausi duoti dvi žvaigždutes, bet kai pamačiau, kad autorius pats save rekomendavo, tai ir nupūtė vieną.
„Esu gražus ir linksmas voras –
Plaukuotas, didelis ir storas.
Nusimezgiau sau tinklą stiprų –
Vabzdžių negaudau juo, iš tikro –
Tinkle lyg hamake guliu,
Į saulę skaisčiąją žiūriu,
Čiulpiu cukrinį ledinuką,
Sutikt svajoju fėją Luką. “*
NE MANIAU, KAD GRIAUŽ BUS...
Geriau jau mano senos pasakos apie zuikį timginį, ar kokią lapę...
vat jei alegoriją įvaldytumėt, tiktų jųsų eilės šiuolaikmečiui, juk ir Jonuką ir Gritutę vokiečiai išvedė pasakose į girią numirti...Jų niekas nesmerkia--svarbiausia--alegorija.
Nei aš trauksiuos, nei ką,
ant ausies kai meška
tau užlipo, skėčiu pamojuosiu
ir lietus plaus metus,
būk jauna, nuostabi,
tau saldainį į ranką įduosiu. :DDD
Labiausiai įstrigo
Išvažiavo pro duris
Net valytojos siurblys. -------------------------
Įdomu, kokio amžiaus vaikams rašote?
Jie juk dabar protingi,
tindiriuškos nelabai tinka.
Neužsigaukite, aš nepirkčiau vaikams knygos, kur tokie ,,perliukai'' švytėtų. Vaikas turi kažko mokytis, o čia, rašymas dėl rašymo. Kalu monotoniškai ir gan. Svarbu, kalu. 2