77 (sūru, kai išgirstu sodinuku vadinant)

VII 
Ką ąžuolėliui padainuoti?
Kaip ginti jį,
bent iki tol, kol mažas dar,
jei neretai savęs apginti negali?
Ir būna: delnas spjaudosi akmenimis
nelyg įsiutintas Vezuvijaus vulkanas.
Dievai sunyksta.
Kraujas potvyniu patvinsta.

O! ąžuolėli, ne Pompėja tu.
o ir Vezuvijų pažįstam be Italijos padangių;
iš pelenų pažįstame,
išmėtytų kapų,
iš visąlaik aukštai viršum galvų
bedunksančio it kalnas karo.

Ir nežinau, kodėl žinau,
kad ir mirties man neužteks
tarnaujant ąžuolo šventovei –
įželk į delną kuo giliau
ir negailėk jaunos krūtinės vėjui.
Sūrų gerklėj, kai išgirstu
sodinuku vadinant ąžuolėlį

Ar ne geriau, jei patylėtų?

Regiu ir sodinuką, vertą pagarbos,
bet vis dėlto apeik jį, ąžuolėli,
ir ąžuolu tuoj pat, čia pat
įželk ir drūtas būki.

Eilėraštis priklupo prie manęs,
aš – prie Eilėraščio
Dviejų - jau nemažai,
kad padainuotume gražiai,
bet žodžių neužtenka;
kaip jūroje kad troškulys kankina

Jei girdit kas  –
vandens, gėlo vandens
paduokit ąžuolui, eilėraščiui ir man.