En den du

Jau girdėta šimtus tūkstančius kartų
mano akys kaip dangus
kaip žvaigždės
kur to benamio rankų pirštai
skaisčios mėlynos.
Dabar
mano žiūronai kaip mėlynės
maži dangaus kukuliai
žaliuos lapeliuose
liaunom šakelėm
nubučiuoja
pusę veido
sudygę netikėtai
nelaukę rudens ar pavasario
mano žabalės kaip uogos
pasėtos
ne vienatvės
tai tavo meilės vaisius
tamstos švelnaus ir tvirto kumščio
netikėtai apglėbusio
mano gležną baltą skruostą
pagimdei gražias akis.
Kaip tave vadinti, brangus,
sodininku ar menininku?
kiti vadina svolačiumi
ar tiesiog vyru ant popieriaus
ak, brangus, kokios pakvaišusiai gražios mano žlibės
tikrai kaip žvaigždės!
Viena aukščiau, kita žemiau
tikrai kaip dangus- be pradžios ir be galo
mano mielas, ačiū tau,
už netikėtai žavią kūriniją
mano akys...
kur jos?
Įžvelgti negebu,
pasėta!