77 (eime, pašoksime prie gilės kapo)

IV
Galbūt pavargsiu, gal,
tačiau tik ne dabar.
Kai šalimai  –
ir Dievas, ir Mirtis,
manau, kad niekas iš čia esančių negalim
per šį atstumą  nuo savęs
barikadas statyti...

O man nelengva su tokiu,
koks neseniai anksčiau.
Maniau, po padais kojų
pasiklosiu žingsnelius mažus
ir su lazda pats po save klajosiu,
manydamas, kad praeitis palikus tik.
Ir ne daugiau, kiek jos nuo lopšio.

Ir girdit gi – dainuoja kraujas.
Šaltiniai iš kažkur suplaukę,
paduoda vandenį ąsočiais
ir plauna kojas.
Tik ko paklaust,
už ką va šitokia malonė
ir kam už ją  dėkoti?

Bet dar smagiau, kuomet regiu:
ne Dievas, o Mirtis
šaltinį pilsto į ąsotį
ir nuneša, kur gilė ąžuolo,
atrodytų,  supančiota duobe
ir užspausta žeme kapu.

Man jau nenuostabu, kad taip  yra;
daug prasmingiau, kodėl lig šiol nepagalvojau,
kaip ji atrodanti, galingo ąžuolo gilės dalia?
kur vakar aš?
kur kažkada?
Kodėl  tik šiandien
ir žinau, ir suprantu
koks  didelis  darbymetis – 
didesnis negu javapjūtė –
užgriuvo gilę duobėje?

Nusimeta gilė šarvus.
Prasiskelia viena puse  – į  dešinę,
kita puse  – į kairę.
Ką pasakyti tau, Mirtie,
jeigu kaip motina jai būtį dalini?
Jei tuo pačiu metu
gležniausiu daigeliu
šaknim  – į žemės tamsą,
stiebu – į dangaus šviesą augi?

Kas tu, Mirtie,
Ir kaip tave suprast?
Tačiau šiandieną tau gražiausią himną giedu.
Eime, pašoksime abu
Prie šitokio prasmingo gilės kapo.