Lauryno raidynas 2 dalis. Kas nutiko Laurynui?

Kur Laurynas? Keltis laikas!
Negi vėl pramigo vaikas?
Lig nakties žaidimą kūrė...
Kur kuprinė? Kur kepurė?

Nesulaukęs autobuso,
Bėga lekia – net užduso.
Vos įpuola jis į klasę,
Mokytoja rūsčiai klausia:

- Atsakysi, gal, kodėl
Tu vėluoji šiandien vėl?!
Ar žinai, kad po skambučio
Jau penkiolika minučių?

Nori jis atsiprašyti,
Nori kaltinti mamytę.
Nori sumeluot kažką…
Neatsiveria burna!

Raudonuoja vaikas, stena,
Kol galiausiai išlemena:
- Vienas nulis vienas nulis
Vienas vienas nulis nulis! *

Ir išgirsta garsų juoką:
- Jis kalbėti nebemoka!
Dar užprieštarauti bando…
Žiopsi lyg žuvis ant kranto!

Klasė ūžia, pirštais bado…
Neatgauna vargšas žado,
Kol išrėkia – dreba sienos –
Du žodžius tik: nulis vienas!

Mokytoja atsistoja,
Trepteli supykus koja.
Mokinius greit nuramina
Ir pažvelgia į Lauryną.

O tada jam duoda garo
Ir iš pamokos išvaro.
Liepia atsivesti tėtį,
Kad išmokytų kalbėti.

Dar - dėl tų kvailų juokų
Pasiliks po pamokų…
Eina liūdnas pro duris –
Ką gi jis dabar darys?

Kas jam daros - nesupranta.
Gal liežuvį įsikando?
Kai skubėdamas iš ryto
Ant šlapios žolės paslydo?

O gal čia kokia reta
Kiaulių gripo atmaina?
Gal tuojau pradės kriuksėti?
Tik ar tai įtikins tėtį?

Tėtis jį tikrai nubaus –
Jungt kompiuterį uždraus,
O mama, labai supykus,
Vėl jį pasodins prie knygos…

* Kompiuterio dvejetainę (dviejų ženklų) abėcėlę sudaro du simboliai: 0 ir 1.