Lauryno raidynas 1 dalis. Raidės pabėga

Bum! Virtuvėje iš ryto
Ant grindų knyga nukrito.
O iš jos – vir-vir – lyg pelės
Spruko į šalis raidelės.

P įsiropštė į puodą,
D – į dubenį taukuotą.
- A! – suspigo vargšė A
Puoduke su arbata.

I indaplovėje tūno,
K užkliuvo už koldūno.
- O-o-o-oi! – dejuoja broliai Oi,
Kapanodamies sriuboj.

Č sūpuojasi ant čiaupo,
L kiaušinio lukštą laupo.
Delniuku C kaktą trina,
Atsitrenkus į citriną.

Tą pamačius – ha-ha-ha! –
Įžūliai kvatojo H.
S taip pat iš juoko raitės…
Kas gi jums nutiko, raidės? 

– Ei! – sušuko sesės Ei, –
Ką jūs darot? Atsargiai!
Susirinkit visos čia –
Po šia puodkele plačia! 

Ropščias raidės stalo koja…
Susitikusios dejuoja:
– Šičia mes nepasiliksim
Ir į knygą nebelipsim!  

Sulankstyta, riebaluota,
Purvinesnė net už šluotą! 
– Ant viršelio, – rodo Ė, –
Didelė bjauri dėmė! 

– Šįryt pagriebė Laurynas
Mūsų knygą nuo lentynos –
Nenubraukęs trupinių,
Švyst ant stalo, tarp lėkščių!

Ir, kompiuterį paguldęs,
Kuo ramiausiai gėrė sultis!
Sugalvojo, mat, žmogus –
Atrama knyga pabus!

Knygos jam nereikalingos –
Jam, matai, skaityti tingis!
Kad bent žvilgteltų – nė karto!
Paveikslėlių net nevarto…

Nė eilutės jis neskaitęs! –
Pasmerkė Lauryną raidės, –
Jei nenori – ir nereikia!
Ir gyvenk be mūsų, vaike!

Bėkime greičiau iš čia –
Toks gyvenimas – kančia!
Einam, kur tik akys ves.
Nors ir pas pilkas peles!

Jau geriau gyvent urveliuos,
Jei žmogus neturi valios…
Jeigu jam knyga bevertė,
Jeigu meta ją į kertę!

Ir, išlipusios iš indų,
Raidės po grindim sulindo…
Kai raidelių nebeliko,
Ėmė vykt keisti dalykai…