sutrūkinėjusios lūpos atsiduria
ties 197 psl.
Selindžeris aštriu kampu
baksteli po šonkauliu
atlėgsta juokas
snyguriuoja
ir tarp jų
pelenas
iš ketvirto aukšto
sningant sniegui
ketvirto aukšto balkone Selindžeris rūko
pelenus barsto iškritusiam iš penkto
gulinčiam ant trinkelių lūžusiu šonkauliu
duriančiu plautį, bet nepradūrusiu
ir tik snaigė ištirpusi vilgo jo lūpas
jis dūsta - negali net šaukt
o Selindžeris rūko
balkone
pelenus barsto
greitoji nevažiuoja
nelaimėlis nešaukia
sninga- ir girdisi kaip leidžiasi ir gula šalia
to gulinčio, iškritusio,
kuriam Selindžeris barsto pelenus
tiesiog ant galvos, "iš dangaus" - jis kuria savo mintyse,
jis visas kūryboje, jis susikaupęs rūko
ketvirto aukšto balkone,
ir randasi jau ties 197 puslapiu
savo dar neparašytos knygos.