Šlapiais degtukais užkalti langai

skverbiasi pro paliktus tarpus
nakties voratinkliai
apraizgydami sustingusį
žodžių aidą šokinėjantį
kaip stikliniai obuoliai
per suragėjusią dirvą
į neregio rankas
bandančio užkurti ugnį
šlapiais degtukais
kurie šnypščia kaip angis
žaltvyksle blykstelėdami
ir išleisdami vilnijantį bangelėmis
šilkinį šleifą iki pat bedugnės
kur užkasiau paslaptį
apie tavo tylėjimą
apie save ir savo geluonį
kurį palikau prieš mirdamas
tuščiame avilyje.