na, čia ne autoriaus bėda, kad eksperimentinę kūrybą (ieškant ir eksperimentuojant autoriams formoje, jungiant kelis žanrus ir t.t. į vieną kūrinį - jie turi dėti į Š.D. nevykęs kategorijos pavadinimas, bet ne autoriai jį kūrė - tą Š.D.) o kad autorius, neabsoliutizuoja savo motinėlės, ar savo asmenybės, tai tik gražu (nors tai turėtų būti normalu nedaro savo motinėlės kulto - bet dabar jau tuo klausimu liguistos tendencijos, kiekvienas nori pasakoti apie save asmeniškai, ir kad klausytųsi jo asmeninės dėžės skalbinių, kaip eilių...)
man primena šis jūsų nuotaikos blykstelėjimas, ta savo nuotaika J. Strielkūno eilėraštį:
* * *
Ten jau niekas tau stalo baltai nepadengs,
Nepakvies atsisėst, nepasiūlys taurės.
Paprašysi ugnies, paprašysi vandens –
Tik nustebusios akys žiūrės.
Tik vaikai svetimi ims kuždėtis kampe:
"Toks nuvargęs svetys... iš kraštų tolimų..."
Ir tik motinos kaulai giliajam kape
Tepajus, kad tu ieškai namų.
sužaidimas pasenusios motinos - sidabro - užžėlusio (ar užmiršto) tako - šalčio motyvais visai neblogas. ir nuotaika pagauta. patiko pabaiga. bet pirmoje strofoje įvaizdžiai gan nuspėjami, padėvėti, tad 3+