Prasilenkiame

Mūsų žodžiai plakas be skambesio,
Žvaigždės krinta ir svyra šermukšniai į tylą,
daug garsesnę už gausmą sirenų.

Mes prasilenkiame
kaip retkarčiais nutirpęs sniegas,
kaip meilės tirpalas ataušęs,

kai sakome: šviesiau
nuo perdažytų sienų
ir nejaukumo pauzių neužpildom.

Tada mirtis sukeičia vietom
Širdies dūžius –
su dūžiais valandų

-----------------------------------

Nors ir ištarsi: negi per vėlu.