Vizija. arba: Tenai – erdvėj, po metų keturių...

(Alegoriška - EPINĖ POEZIJA)

*

Pro Vakaro sudegusias šakas,
Žara, rusenusi virš horizonto, sudūlėjo
Ir merkės skliauto vokas, juostančia naktim,
O mano akys ašarojo – rodos degė vėjyje, naktyj be vėjo,
Ir be lietaus, žvaigždelių – nei vienos danguj,
Tylėjime tamsos atlėgus dienos karščiui,

Minčių vežimai kaitę – nekeitė spalvos...
Tik stojo, ir Tamsa pražydo Šviesą – atsivėrė
Aikštė:

Giliai, viduj, toli toli – už metų keturių*...
Toj aikštėj, juodas budelis** stovėjęs, 
Iškėlė kirvį rankoj, kirto, Saulę danguje,

Ir sparnas baltas, balto angelo, ant susirinkusios minios galvų
Plazdėjo,

O juodas budelis, sakytum, neatlaikęs degančios aistros, 
Nusviedęs  kirvį, šoko pats nuo pakylos į jūrą – minę
Ir taršė baltą sparną***, su visais, Šviesos***  – kiekvienas nors
Po gabalėlį pasiimti sau norėjęs, kitas kitą mynė,

Taip, miškas rankų, jį sudraskė į mažiausius skutelius,
Ir taip, Diena, draiskanomis, suplyšo (pačią) Naktį –
Suvokę kas nutiko, aikštės tamsoje, jie šūkavo vieni kitus,
Norėję sparną vėl surišti, suklijuoti - į nedalomą sunešti,

Tačiau, kai senas vaikas – augęs be kančios žmogus,
Atgniaužė, ir pridėjo savo – paskutinę sparno skiautę,
Tas baltas sparnas neatgydamas – sniegu gulėjo be Šviesos,

Tylėdamas****:

(sakytumei) Banginių keturių, Visatoj laikomą,
Kad nenuskęstų tamsoje,
Ledinę aikštę – pakylą,
Ir kirvį po sniegu ledinį
Aikštėje.



2015. sausis 18 d.
//15: 38//




(Alegorija Krikščioniškos religijos motyvais.)

Baltas Šviesos sparnas*** – Dievas nužengęs žmogumi į Gyvąją planetą Žemę.

Budelis** – Juda, neatidirbęs savo karmos,  ir nutraukęs savo gyvenimo kelią nenueidamas jo.

Keturi metai*- tai laikas erdvėje judant žmogui pėsčiomis, kiek jis juda paroje pėsčiomis.

sniegas gulėjo Tylėdamas****  - ką  tylėdamas ką? (tai žmonijos tos civilizacijos istoriją, nuo keturių banginių iki planetos žūties- miręs neprisikelia, tik gyvas miegoję nubunda.)