Tūma ir Hercas

-Tūma, kelkis, jau švinta, pažiūrėk koks rūkas.
Tūma krusteli, pramerkia pridžiuvusias akis, aplink tik rūkas, o rūke miegas, ir vėl padeda galvą ant aprasojusio irklo.
-Tūma. Ką man su tavimi daryt?
Tūmos veidas išbalęs, lūpos pamėlusios nuo drėgmės ir vėsos, kurioje jis užmigo trečią valandą nakties su bičiuliu Hercu belaukdami ryto. Tūma šypteli. Jį žadinęs draugas Hercas pastebi pamėlusią šypseną ir tyliai, prisitraukęs prie pat vaiduokliškos Tūmos figūros, nutempia paltą, kuriuo anas keturias valandas apsigaubęs išmiegojo.
-Tūma! Ar tu jauti kad tavo subinė baloj?
-Ką? Subinėj bala...
-Baik, nejuokinga, čia labai daug vandens. Tu pradūrei valtį?
-Kur? Palauk, Hercai... aha, šlapia, tikrai. Kas čia nutiko?
-Tai tu man pasakyk. Velnias, Tūma, mes skęstam!
Tūma atsistoja ir griebiasi už permirkusio užpakalio. Valtis sujuda, įsmunka toje vietoje kur stovi Tūma, subliuškęs guminis valties šonas panyra po vandeniu ir į vidų ima sunktis ežero vėsybė. Tūma, susvyruoja ir griūna į vietą aptaškydamas Hercą purvinu vandeniu. Tūma patikrina kišenes, išsitraukia permirkusį mobilųjį telefoną, cigarečių pakelį, piniginę.
-Gal čia vynas išbėgo, Hercai, pažiūrėk koks vanduo raudonas.
Hercas pasilenkia ir pauosto vandenį, čiumpa šlapią plastikinį maišą gulėjusį tarp Tūmos kojų, ima traukti jame esančias stiklo šukes ir meta tolyn į rūką. Maišas prakvipęs vynu ir sudrąskytas.
-Taip, čia vynas, atrodo liko tik vienas sveikas.
-O valtis sveika?
-Nežinau, matai kokia išsileidusi, gali būti, jog kažkur yra... turėtų būti... skylė, -sako Hercas panardinęs galvą į kiaurą maišą.
Hercas išmeta maišą į ežerą, nusišluosto rankas į raudonai permirkusį megztinį ir nužiūri valties gumą.
-Dabar ša, Tūma, pasiklausom, reikia išgirsti kur leidžia.
Tūma patyliukais pakelia vieną ranką, kitą, pasisuka į rūką, jis plaukia vandens paviršiumi. Raibuliai, kuriuos išjudino besiblaškatys valtyje bičiuliai, maždaug už penkių metrų visai išnyksta, nuskęsta debesy kiekvienos vilnies kelionė. Valtyje stoja tyla, ežeras lygus lyg plastikas, vyno maišas vieną savo pusę jau slepia migloje, ryškios spalvos blunka, vilnys po valtimi laukia siūbavimo. Tūma kalbasi su savimi: „Gal vis dėl to čia sapnas, bet ne, Hercas tikresnis už bet ką, nors tikrai patikėčiau, jog sapnuoju. Hercas atsikėlė pirmas, o gal ir išvis nemiegojo, nejaugi nepastebėjo, jog valtis kažkokia keista. Įdomu kas nutiko vynui. Reikėtų Herco paklausti. Hercai, mes čia dviese, ar mes prieš užmigdami susimušėm? Ką Hercas sako tokiais atvejais? „.
-Šššš, -Išgirdęs silpną švilpimą Hercas pasilenkia prie Tūmos, paspjauna sau į ranką ir patepa seilėmis valties šono apačią.
-Radai?
-Taip, mokykis, Tūma, valtis leidžia ir labai smarkiai. Po valandos pradėsim skęsti. Plaukiam.
-Kur?
-Į krantą, -Hercas ima dairytis aplink, lyg tikėdamasis aptikti kokį plyšį rūko tankmėj.
-Dabar ir aš girdžiu tą skylę, tikiuosi nereikės šauktis pagalbos, -Tūma žiūri į Hercą pravėrusį burną ežero ūkanos pusryčiams, sunėręs rankas ant krūtinės dreba ir dairosi, -ką Hercai, ką galvoji, manai, viskas gerai baigsis? Plaukiam iš čia. Hercai?
-Ša, Tūma. Automobilis.
Atrodo, visai netoliese, užsklandos gilumoje, keterotu paežerio keliu ritasi automobilis, lėtai, minkštai sukrenta į duobę, iškyla, garsas stabilus ir harmoningas, gerai veikiantys amortizatoriai, didelis automobilis, greičiausiai naujas, grįžtantis arba paliekantis sodybos kiemelį. Hercas sako neturintis jėgų irkluoti.
-Aš irkluosiu, -sudrebina tylą Tūmos bosas, -ar toli čia? Koks kilometras, mažiau?
-Nežinau.
Tūma įstato irklus į valties šonų kilpas ir ima irkluoti. Valtis įdubusi, sunku ją traukti, lyg tikrą skęstantįjį. Tūma irkluoja dešimt minučių ir gręžiojasi per petį vis netikėdamas Herco žodžiu, jog medžių ar kitų spalvotų figūrų dar nematyti. Šoninė valties dalis visai subliuško ir dabar, Tūmai irkluojant, visa valtis tamposi lyg vandens lova.
-Kaip... čia viskas... taip nutiko? -Uždusęs klausia Tūma.
-Tu manęs klausi? Ką aš tau galiu apie tai papasakoti? Man taip niekada nenutinka. Tūma, aš manau, čia tavo darbas.
-Mano?
-Maišas buvo prie tavo kojų.
-Na ir?
-Na ir va.
Tūma, pakelia irklus.
-Aš miegojau, pirmas užmigau ir paskutinis atsikėliau, aš miegodamas sudaužiau stiklus?
-Oi, Tūma, neapsimetinėk, dar prieš užmigdamas rūkei valtyje ir pelenus barstei į vidų, sakiau, kad prakiurs valtis, bet netikėjai.
Tūma nuleidžia irklus, žvilgteli per petį ir vėl ima irkluoti.
-Nežinia, gal naktį prabudai, užsimanei dar išgert ir neradai atidarytuvo. Tūma, o kas daugiau galėjo tai padaryti? Aš? Aš niekada nepadarau tokių kvailysčių, niekada. Taip, aš atsikėliau ankščiau ir tuojau žadinau tave, dar nežinodamas, jog skęstam. Aš tavęs nekaltinu, kaip yra taip turėjo ir nutikti. Nuotykiai. Tik valties gaila, patys tikrai išsikapanosim, jei elgsimės protingai.
Hercas ištiesia Tūmai ranką ir nusišypso. Tūma pakelia irklus, pasikiša galus po pažastimis ir paspaudžia Hercui ranką.
-Bet man vis tiek keista. Valtis jau gerokai išsileido, o nepraėjo net pusvalandžio, vadinasi prakiurti turėjo prieš valandą. Kada tu atsikėlei?
-Nepamenu, apytikriai kartu su tavimi. Bet sakau, aš nemačiau, kad buvo vandens jau. Tūma, jau tuoj būsim krante, aš labai išalkau, man labai silpna.
Dykuma tirpsta. Saulei pasirodžius migla tolygiai kyla ir draikosi, viena po kitos nyksta rūko juostos, skaidrios lyg vandens žolės. Per valties šoną į vidų plaukia vanduo, Hercas sėdi valties gale glėbyje suspaudęs kuprinę ir sunkiai alsuoja, Tūma vis žvilgčioja krantan ir be paliovos ritmingai svaido bangas į šonus. Su kiekvienu irklo apsisukimu iš valties išplaukia rausvas vyno vanduo ir įplaukia gaivi ežero srovė. Valtis skęsta.
-Hercai, jau šalia, net jeigu ir skęsim, laisvai galėsim parplaukti, liko tik dvidešimt metrų, -Tūma įnirtingai iriasi ir tempia subliuškusią gumą į pušyno oazę, -Hercai, ei.
Hercas guli galvą atrėmęs į minkštą valties kraštą, galva ir krūtinė kyšo iš vandens, pamėlusios Herco lūpos prasiveria, giliai įkvepia, apsilaižo.
-Girdžiu, Tūma, tu šaunuolis. Tik man truputį silpna.
-Kas tau Hercai? Atsakyk, mes jau prie pat.
-Aš kvailys, Tūma, galvojau, kad žaizda negili.
-Hercai? Ką kalbi? Kas tau?
-Prašau, būk geras, pamirškim tą valtį, man bloga.
-Hercai! Krantas! Palauk...
Tūma šoka į vandenį ir ištempia valtį į krantą.
-Hercai, tu kruvinas. Kas atsitiko?
Hercas pakelia galvą, Tūma padeda jam atsisėsti.
-Prisidirbau, Tūma, man gėda, man labai gėda.
-Lipk iš tos valties. Tavo megztinis visas kruvinas. Viešpatie, Hercai.
Hercas atsidūsta ir pasigirsta gilus vyro verksmas.