Kartais reikia išvykti

Kartais reikia išvykti.
Provincijoje dabar lėta ir tylu, kaip po atominio karo, o miestų miestas pasitinka atšiaurumu ir keistu nerimu. Stotyje, prie „Iki“ tuntas valkatų mainosi gėrimais. Vienas iš jų neturi kojų. Jie juokiasi, jiems linksma. Iš plačių bedančių burnų eina garas. Prisiminiau, kažkada į radiją skambino nepatenkintas klausytojas; „Pone mere, kada bus sutvarkytos stoties prieigos. Mūsų svečiai iš užsienio buvo stačiai pakraupę“. Įsivaizdavau tuos prancūzus draugus pro suspaustas lūpas bandančius juokauti apie „nice station of Vilnius“. Ir merą su kostiumu atvykusį į prieigas daryti tvarkos. Norėjosi garsiai nusijuokti - paryžietiškų klošarų ir gavrošų romantika nublanksta prieš šios stoties užkaborių poeziją. Jiems gerai, kad jie yra. Kad gali vakarais sulįsti į priplėkusias landynes. Susilieti su tamsa, su bažnyčiom, nubyrėjusiom Užupio bromom. Kartais apimti svaigulio ir pasinėrę į žiemos mezginius jie praranda ir savo gyvastį. Kam jie paliko savo kaimus? Kodėl atvažiavo čia? Visi seniai žino, kad grynakraujų trečios kartos miestiečių šiame megapolyje beveik nėra. Kiek daug vienkiemių ištirpo nubėgančiuose akligatviuose. Gailestingasis Aušros vartų raktininkas suleido visus norinčiuosius. Žiema supa ir migdo. Skambantys varvekliai virš galvų dainuoja lopšines; amžinai, tavęs jau nebebus amžinai.
Vilnius aklas ir skubantis. „Kalėdinių dovanų sostinėje“ tiek daug daiktų, kurių man nereikia. Ištikrųjų, tai jokia sostinė ar kaimas. Tik didelė parduotuvė. Čia kitokie įstatymai.
Muzika groja ritmu „Pirk, pirk, pirk gražiai atrodai“. Nenumaldomos prabangios rankos rodos taikosi sugriebti, įstumti į beprotišką sūkurį. Suknelės ir peniuarai, gundantys apatinukai ir mažulyčiai šizofreniški pyragaičiai su marcipaniniais rožių žiedlapiais. Porcialianinės statulėlės ir kvepiantys spalvoti muilai.
Dar gražesnės tamsios kailiniuotos ponios, ala Mireille Mathieu ką tik iš kirpyklos. Blizga šypsenos ir lūpos raudonos. Akių kampučiai nevalingai išduoda nervinį tiką.
Ak, kiek daug ponų ir kokie visi gražūs. Toks didelis kontrastas elgetiškai romantikai, kiek tolėliau, ten už kampo. Kiek šitas paltukas? Penkišimtaišiam. Bet ką aš su juo kaime veiksiu. Staipytis prieš avis ir įrodinėti joms savo pranašumą neatrodo labai įdomu ar rimta. Per atlydį paslydusi ant paukščių mėšlo jį vistiek ištepčiau.
Sniego tvarsčiai baigia užgydyti ryškiau matomas rudens žaizdas Vilniuje. Šis miestas - gyvas organizmas. Autobusas į kaimą išvažiuos lygiai po pusvalandžio.