Nėra

Aš nebeprisimenu, kada mes susitikome.

Galbūt tai buvo ketvirtadienis.

Norėčiau tuo tikėti.

Kiekviena diena mano gyvenime turėjo kažkokią prasmę. Pirmadienis yra mano nedovanotinos savaitės pradžia, vėlyva ir beprasmė, aš einu į darbą, visai malonų ir paprastą, esu padavėjas mažoje kavinėje kurią reguliariai okupuoja sausos knygos žiurkės šalia Merkurijaus teatro. Antradienis, – besąlygiškai paskirtas universitetui, nuo pat ryto iki vėlaus vakaro, ir mano pavargęs, sulysęs ir paliegęs veidas puikiai atlieka filosofijos ir literatūros studento rolę. Trečiadienis paskirtas regulariems susitikimams su Boltu. Mes rūkome prisišlieję prie viešųjų pastatų, aptarinėjame Remarką ir staigiai kūlversčiu perbėgame prie Bulgakovo, o galiausiai viską vainikuoja lenktynės. Boltas yra Boltas. Aš, aišku, laimiu, nes Boltas, vos peržengęs dvidešimt penkerių metų amžiaus ribą, kosėja kaip padoriai neišpista prostitutė ir susiraukusiu veidu prašo manęs parvesti jį namo ir paguldyti į apšnerkštą lovą vos tik aš pasiekiu finišo liniją. O, štai, ketvirtadienis yra beprasmiška diena. Aš nieko neveikiu ketvirtadienį. Taip jau nutiko mano sterilioje egzistencijoje, jog viena dalis paniekos ir pasišlykštėjimo vertame gyvenime liko neokupuota, tarsi vaikas aš užsilinguodavau odiniame fotelyje, braukdavau pirštais sau per plaukus, nieko neskaitydavau, nieko nerašydavau, nieko nekalbėdavau, nieko negirdėdavau.

Tu turbūt atėjai antradienį.

Gal tai buvo mano psichoanalizės seminaras.

O gal tu buvai vienas iš tų niekšų, kurie niekada nesugeba interpretuoti kūrinio apgraibomis lįsdami į Merkurijų.

Bet kuriuo atveju, tu atėjai. Ketvirtadienį.

Aš išgirdau tavo balsą, įžūliai skrodžiantį mano grandiozišką apatijai dedikuotą tylą. Tu dainavai.

Nėra šių metų.

Nebuvo praeitų metų.

Nebus kitų metų.

Paniekos apimta išraiška aš dirstelėjau į tave, viena plaukų sruoga prilipusi prie mano kairiojo lūpų kraštelio net sulingavo tarsi pritariančiai tau į taktą, tarsi žeminančiai atplėšianti pasaulį, tai yra, mano veidą, nuo tavęs ir manęs, ir tu išsyk užvėrei burną, tokį pilną išgąsčio ovalą, ir tavo akys, įprastai migdolinės, o sakydamas įprastai, turiu omenyje akimirką prieš tau išvystant mane, tuojau pat virsta šaltais, bet kone gundančiais savo atstumu, klaustukais.

Bet aš nesu atsakymas. Ypač, – ketvirtadieniais.

Tad, – kodėl tu atėjai?

Ir kaip tu susirauki, kaip rūsčiai pažvelgi į mane sulig realizacija, jog mano veidas prilygsta pasauliui, jog visa prieš mane tik paika akimirka, jog aš įžūliai sustabdžiau tavo dainą, ir kaip tas ovalas vėl prieš mane išdygsta, kuomet suvokia, pajaučia, jog tai tu, tu tu tu tu tu tu, sunaikinai mano tylą, mano beprasmį ketvirtadienį antradienyje, suplėšei mano odinį fotelį savo tvirtais krūminiais dantimis prikastu kardu, perbraukei mano tankiais plaukais it europietis sprendžiantis apie indėno etninę kokybę iš jo skalpo, ir atlikai kūlverstį, tobulą kūlversį, lyg būtum pajacas, cirko klounas, ir kaip tu elegantiškai nukritai ant grindų, tavo švelniai pabangavusios sruogos dengė ir tuo pat metu atskleidė tavo veidą, grubų ir švelnų, vietomis aš norėjau jį paglostyti, o kartais tiesiog sudaužyti į šimtą šipulių lyg katedros freską, toks tu man gražus ir juokingas pasirodei. Ir, tikrai, aš nieko nedariau, nieko, tik nusijuokiau. Ilgu, pratisu, kaukiančiu juoku. Pasaulis turėjo pralinksmėti.

Pasaulis turėjo įsliūkinti pro atvirą langą.

Pasaulis turėjo sudegti ir užtrokšti.

Mano veidas darė viską, ką galėjo.

Kai nusijuokiau, aš tuoj pat iškišau savo galvą pro langą ir išsyk išgirdau kaip kitoje kambario pusėje, manding, vieninteliame kambaryje visam pasauly, tu prapliupai iš visos savo mėlynos širdies, tačiau tuojau pat čiupai mane už aksominio palto skverno, ištraukei net nepaliečiant manęs, kone užgniaužei mane savo veidu jau pažįstamu man iki skausmo, užgniaužei ir nepaleidai, padarei išvadas, tačiau niekada iki galo. Akimis paglostei mano vokus, bet blakstiena per toli. Skruostais perbraukei mano šalta ir aštriai besibaigiančia nosimi, bet nespėjai nučiuožti iki vertikalaus griovelio glūdinčio po ja. Kažkur mostelėjai savo ranka į mane, bet kaip toli, kaip toli tu tai padarei, vien tik tam kad galėtum stebėti mano susižavėjimo šūksnių kupiną išraišką, ir kaip tu tai padarei? Mano veidas užliepsnojo tamsiu ir geidulingu pavydo raudoniu, aš mosavau savo kaulėtais krumpliais link tavęs, bet vietoje to, kad bijotum, sudrausmintum ar išeitum, tu mane skatinai, nes matei, – mano veidas darė viską, ką galėjo.

Mes abu išsižiojam, tu, nes nežinai ką daryti, aš, nes noriu dainuoti, teisingai, noriu dainuoti ketvirtadienį savo sudraskytame odiniame fotelyje ir išsibarsčiusiuose plaukuose apimtame veide pasirodo du pusmėnuliams prilygstantys skliausteliai ir tavo akys žvelgia jau tiesiai į mane, nes mano balsas toks pat aksominis kaip mano garderobas, aštriausia nata nihilizmo aistroje.

Nėra šių metų.

Nebuvo praeitų metų.

Nebus kitų metų.

Liežuvio galiuku aš pagriebiu savo įkyrią sruogą ir erzelio apimtas suvokiu, jog neturiu skonio. Savo pavargusioje gracijoje aš bandau suskaičiuoti kiek akių ir rankų turiu.

Aš gamtos ekscesas.

Aš šimtaakis ir šimtarankis.

Atimk iš manęs ranką. Išlupk man akis.

Palik mane be nieko.

Ir mano žvilgsnis, nusidriekiantis taip toli, tokioje daugialypėje perspektyvoje, žvelgia į mus apnikusią plėšrūnišką tamsą, ir mato tave. Kaip geri despotai, mes norime vienas kitą apdovanoti ir tuojau pat apvogti. Ir kaip turtingi despotai, mes išsyk suprantame, – mes niekada neliksime be nieko, mūsų beskonės sielos, tokios nuodingos kitiems, bus amžinai beprasmiškai turtingos.

Mes bedugnės stebėtojai. Ir mes esame bedugnė.

Ir kai tu žvelgi į mane, matai tyrą dekonstrukciją. Negyvybingas, tačiau užsispyręs, aš tesu mirtis šiame ketvirtadienyje.

Paneik visa ką mato tavo akys. Mirk kiekvieną akimirką, bet sakyk: mirties nėra.

Daugiau nei leidžiu tau pagriebti savo palto skverną. Mes kažkur einame. Tyloje, nekalbėdami, nebedainuojame. Tavo akys nebe klaustukai. Viso labo taškai. Migdoliniai taškai. Prieinu ir nulaižau. Migdolus. O taškus palieku.

Juk sakiau, aš nesu atsakymas. Ypač, – ketvirtadieniais.

Bet neklausiu, kodėl tu atėjai.

Kaip ir neklausiu, kodėl išeini.

Ir mes bėgame. Iš pradžių, mes bėgame nuo tamsos. Vėliau, mes bėgame nuo deliuzijų. Galiausiai, man liguistai pasidingojo, jog bėgame nuo manęs. O gal ketvirtadienio.

Mes bėgame. Mes žinome, kad tuoj mirsime, tačiau negalime sustoti. Mes bėgame. Nešini deglu, mes bėgame.

Ir aš pradedu dainuoti. Saldus pergalės jausmas po truputį užpildo tavo trūkumą. Kažkur toli, savo apšnerkštoje lovoje Boltas čaižiai rėkia iš pavydo. Aš noriu jį paguosti, bet jau esu per toli. Noriu jam pasakyti, Boltai, ša, nutilk, nerėk, kaip tu nesupranti, kvaily. Kaskart kai laimi, tu neįtikėtinai, nesuskaičiuojamai, nepataisomai netenki.

Šimtaakis ir šimtarankis, sėdžiu be tavęs odiniame fotelyje.

Išlupčiau visa, ką turiu, kad gaučiau bent vieną tavo ranką.

Parduočiau ekscesą. Parduočiau gamtą.

Teisingai. Net ir tave parduočiau. Už tavo ranką.

Ir aš dainuoju. Dainuoju tau. Tavo dainą. Aštriausia nata nihilizmo aistroje.

Nėra šių metų.

Nebuvo praeitų metų.

Nebus kitų metų.

Ir tavęs nebus.

O tiksliau, nėra.

O kartu su tavimi, nebus nieko po ketvirtadienio.

O tiksliau, nėra.

Mano gyvenimas, – trim septintosiomis trumpesnis per tave.