I. Su varle, su žaliausia...

Jeigu žodyje mano girdėtum,
kad nusiteikęs gyventi prie Ūso balos,
prašau neužmiršti  —
niekur išėjęs nuo jos nebuvau,
net tuomet, kai Kanadoje
ar Argentinoje
kėliau akis į žvaigždynus dangaus,
grįžti nebuvo sunku
net vandens atsigerti.

Nei išėjęs,
nei ištremtas, 
nei —  anė ką.
Nedidukė ji, Ūso bala,
ir nelieka kas čia dar galėtų gyventi

Šitas kraštas sunkus,
regis, mažam nepakelti,.
bet ir skruzdė maža.
Šapas, kurį neša
neretai daug didesnis už ją.

Jeigu kartais skaitysit mane
ir atrodys —
nei Dievo, nei Velnio bijausi,
tai todėl, kad prie Ūso balos,
prie karklų jos prigludęs,
kaip tada, taip dabar
po pasaulį dairausi.
Visos žiemos,
pavasariai, vasaros, rudenys 
susiėjo į mano akis.

Nusileidęs giliai šulinys
saugo atmintį
tartum rūmai valdovų.
Tai,  kas buvo — yra,
tai išnykti, ataušti nemoka
ir  iššokus varlė iš  balos
prieš  Naujuosius vėl kvarkia.

Neprašau, kad palauktų.
Laikas laukti išseko.
Su varle, su žaliausia
į gimtinės skudutį
giesmelę pučiu.