Lyrikas

Aistringai vieną temylėjo,
tiesė kelią žvaigždžių skaistumu,
į  kitus pažvelgti negalėjo:
genėjo,
retino ir pjovė
kaip sode vaismedžius
savus
kūreno, šildėsi
kavą žarijose virė,
pelenus ir tirščius
pylė
ant pievelės apsnigtos
nelietė jų vėjas,
zylės
tik šaltis stingdė atšiaurus.
Pavasarį vaismedžiai
išleido metūgius naujus,
pievelę užklojo
žaliasis  kilimas
gajus.