Atstok, piktoji
mano vardas be raidžių
kad neištartum garsiai
tik šnirpštum
aplink savo bambą
niekaip manęs nerasdama
kad nesurastum
ir sugrįžtum
į bevandenes
daugiau nesuviliojus
ir surakinusi pati save.
čia yra kerštas pasyvioje formoje, ir pyktis ant savęs, kad leidosi sau savyje būti susivedžiojamas; tiksliau būtų
pyktis ant savęs, kad pasitikėjo ir susivedžiojo transformuojasi į troškimą blogio kitam, kuriuo pasitikėjo; tame aklumas; juk pasitikėti ar ne, tai kiekvieno valioje;
"ir sugrįžtum
daugiau nesuviliojus" ____-
neaklas pasakytų
"ačiū - daugiau nebesusiviliosiu, eik savais keliais" - tas "ačiū", tai lyg už savęs lengvatikio pamatymą; juk ne esantis po dangumi kaltas, kad kitas, esantis dangumi, susiviliojo, ir dar daugiau, jo buvimas, tam anam, tik parodė, kad jis (tas anas) susivilioja lengvai, kodėl? ko jam trūksta, kad jis susivilioja netiesa taip greitai."
štai JŪSŲ publikuojamo tekstuko, viešai, tai yra skaitytojams - komentavimui, vieno jų išsamus komentaras apie kuriamo tekste lyrinio herojaus mentalitetą ir dvasinę būseną kurioje jis kalba.
(daugiau tekste nieko nėra, jokių išraiškos priemonių, tik tiesioginis buitiškas savo (lyrinio herojaus - rašote pirmame asmenyje) dvasinės būsenos pasipasakojimas ir troškimo (palinkėjimo) išsakymas, ko toje būsenoje jis trokšta kitam). matote,lyrinis herojus ir yra susirakinęs pats save, todėl jo širdis geidžia ir kitam save susirakinti - toks ir yra palinkėjimas. BET esmėje,jam tas susirakinimas pačiam sau nepatinka. KLASIKA
"kad tu jis suprastų, kaip man buvo skauda" - neretai pasako nusikaltėlis kaltinamųjų suole dar sėdėdamas teismo metu "kad jis suprastų", toks jo nusikaltimas būna keršto motyvo aspekte traktuojamas.