Tep sopa šyrdzį

Nepareisiu tėviškėn sanon,
Nebeciej tėvulio trobesiai,
Ir mamulės jau saniai nebėr,
Cik juos mena obelys tynai.
Oi koki saldziniai obuoliai
Palei šūlnį toji obelis,
Ty kici ateidavo vaikai,
Žaidėm, kol užklubdavo nakcis.
Brolis dalgį plakdavo ryti,
Aš cingėdavau tep atcikelc,
O motulė keldavo mani,
Vaike, už darbų raik nusistverc.
Ažarukas tep per pievų netoli,
Mėgdavau karosus ty žuvauc,
O katukė laukdavo many,
Jyj mylėjo tuos karosus gauc.
Neparaisiu tėviškėn sanon,
Jau gyvena žmonės ty kici,
Šyrdzį sopa, negali ištvert,
Bet pasdėcie niekur negali.