Kai pirmą kartą įsimylėjau,
ji grojo smuiku -
niekada taip ir neišgirdau.
antroji šoko, ir aš
kartu su ja -
basi per šlapią žolę,
akmenis ir smėlį...
trečioji buvo viskas
kas iki tol skambėjo
ir dar ilgai man gros,
kol nesutiksiu
k e t v i r t o s.
kas matė tą istoriją, su rusų aktore atsitikusią (kurią beje ji neseniai papasakojo vienoje laidoje, su ja personaliai,) apsiverks,kad pigiai taip plagijuoji įvykį... su scena...
Man suskambėjo: ir smuikas neišgirstas, ir šokis basomis per šlapią žolę, ir trečia - visa simfonija, ir ketvirta - galbūt jau niekad nesutiksima :)
Iš gero norisi geresnio: pavyzdžiui, aš išplėtočiau kiekvieną ketvirtį į atskirą strofą, gal dvi - miniistorijas. bet gal tada būtų ne daina, o oratorija? Autoriui rinktis, kaip rašyti, skaitytojui - kaip atkurti ir perkurti :)
4
[i]"Kai pirmą kartą įsimylėjau,
ji grojo smuiku -
niekada taip ir neišgirdau.
antroji šoko, ir aš
kartu su ja -
basi per šlapią žolę,
akmenis ir smėlį...
trečioji buvo viskas
kas iki tol skambėjo
ir dar ilgai man gros,
kol nesutiksiu
k e t v i r t o s.
čia priėjo, girdėjęs pamintijimus balsu
praeivis ir tarstelėjo:
- o kai sutiksit dešimtą,
kas bus?
- D e š i m t o j i
tikriausiai
stumdys mane po senelių prieglaudą;
o aš, sau dūsausiu ne-balsiai,
jai bestumdant: "dieve dieve,
nejau taip ir numirsiu,
meilės nepažinęs...",
o ji - taip ir nesužinojusi,
kad aš jos
n e m y l i u.