Guntos 12-12 17:21 eilėraštis realistinis, lyg poemos įžanga. Pradedama nuo sapiens klinikinių reiškinių, apie etiologiją nieko nepasakyta, ir diagnozė kažkur toliuose, ir gydymo nenusimato... Reiktų kreiptis į kitą Guntos kūrybą, bet ir ten nelabai aišku, ką siūlo: Tibetą? Tebaidą?
Paslapčių tekste nesimato nei klausimo, tai reiktų tikslo ir recepto.
taip taip, " - visi karai vienodi, - košdamos vėją kalbasi smilgos su velėna"
stato stato,
kariauja kariauja,
jau dabar tai tikrai laisvę ir gėrį pastatys, ir kariauja ir cypina klykina kits kitą
savo valia kožnas vienas bevelytų primesti kožnam kitam,
kol viską sugriauna
ištaško – staugia ištuštėję sodybos,
aprimsta,
laikas samanomis skersvėjus apkamšo
ir kelias - žaliuoja žolė pamaitinta krauju
ir vėl viskas iš naujo...
na
jau...
...jau dabar,
tai tikrai pastatys... ;)
Eilėraštis gražus, tie patys dažni žodeliai gerai sudėlioti ir atrodo nauji dainuotoj perdainuotoj amžinoj temoj. Nekyla abejonių dėl nuoširdumo.
Reiktų dar redaguoti, pvz. po „sparnai“ kablelio nereikia.
O mano tėviškėj kalvotoj
Jau girnų nesuka sparnai,
Iškart kyla vaizdas malūno ant kalvos, tokių daug lietuviai netingėjo prisistatyti, kai reikėjo. Norisi kad abu – vandens ir vėjo malūnus apdainuotų... Bet čia autoriaus valia.
Niekas eilėraštyje neišlenda, viskas susilieja. 4 .
O Juozupuko komentaras – beviltiškai vienašalis. Reiktų Marksą atidžiau skaityti, lyginti su epigonais... Barzdyla buvo aršus, bet ne siauraprotis. „Partija“ į galą jau visai Markso baidėsi.
Jei tas komentaro mintis, gal asmenines nuoskaudas, išlietų eilėraščiu, gal būtų įtaigiau. Bet tai labai nelengva, gresia nuošliauža į beviltišką plūdimąsi.
Gal jūs ir teisi, tačiau norėta nesusireikšminti, bet atkreipti žvilgsnį į laikmetį, kuris degino sprogimais ir gaisrų liepsnomis, pliaupė kulkų lietūs, raižė kaktose žvaigždes bei lupo iš nugarų diržus... ir naujametinių eglučių nepuošė blizgučiais su žvakutėmis, bet kabino pokario teroristams (patiems paskelbusiems terorą pritariantiems "sovietinei"- tarybinei tvarkai) neįtikusius beginklius gyventojus su seniais ir vaikais. Tai buvo dyvini laikai, pro kurių vartus ne visi atėjo į šiuos laikus. O apie tai rašyti, tai jau storą enciklopedinę istoriją fiksuoti, o tam daug rašalo reikia ištaškyti.
( gal rašyčiau ne kaip?, o kokiais?)dyvinai -> dyvinais
gal pavadinimas atstume, tai nieks nei neatsiverčia, nes paprastai būna eilėraščiai tokie banalūs, nuobodūs; ta tematika riboja laisvę,vis reikalavimas rašyti apie tėviškę, Tėvynę, arba šalį, reikia rašyti arba labai gerai, arba nieko; principe kaip apie mirusius. Tai jei rašo tuos patriotinius, rašo sugalvotus, sausus tekstus, kurie yra nuobodūs;
nebuvo nuobodu skaityti.