Kyla tirpstančio sniego rūkas
Iš manęs išskrenda paukščiai ir aptūpia
Skardinį namo stogą dauboje
Ant sustingusios šakos kaba balti obuoliai
Kuriuos raško pasiklydusios žmonių rankos
Tartum liestų veidus
Atsargiai paglosto tada kažkas lyg perveria –
Žėrinčio daikto šešėlis kitados prarasto
Upės vagoje
Tylėdami paukščiai kedena plunksnas
Tuščios šakos sugeria aidą
Akimirka įsižnybia į delną
Pabunda
O keliu vis tiek ritasi vienišas obuolys