Geriu tave
rieškučiomis semiu lyg
troškulio palaužtas beduinas
gyvybės sugrąžinti negalįs
tad nors patenkinantis geismą
priliesti lūpomis tą gaivą
kurią kadaise be atodairos
apleido
Girdžiu tave
it tyloje apkurtęs
dūdų orkestro vedlys
miško tankmėje paklydęs
vienas su medžių balsais
Tavim kvėpuoju
ir suodžių, ore pasklidusių,
filtruoti nebandau
įtraukiu lyg rytoj
išpranašauta pražūtis
užkloti dulkėmis turėtų
pasaulį