Išskrisk paukščių,
Kaip skrenda mano svajonės.
Pavok mano ašara,
Kai vogsi mintis.
Nenutildyk mano juoko,
Kaip aš nenutraukiu tavojo.
Sugrįžk pas draugus,
Kaip lapai grįžta Rudenį.
Buk su tyla,
Kai groji gitara.
Bet nepalik lietaus,
Kaip ir aš nepalikau dangaus.
Kiek žmonių, tiek nuomonių. O aš rašau taip kaip noriu aš. Klaidų nėra, o gramatikos ir stereotipų nesilaikau, nes kievienas turi teise reikštis ir rašyti taip kaip jam norisi. Taip, kad kiekvienam savo!!
ir iš viso, hi hi, maždaug : "atsistok! kai ateinu, nuščiuvusiai tylėk - kada kalbu, ir plok katutes man pasisakymą baigus; išėjęs grįžk visada atgal pas mane" pavadinimas "Tu tik Sugrįžk..." --- džiaugtis greičiau reiktų pasitraukus nuo tokio "daryk tą nedaryk to" apribojančių pažinimą aplinkybių, ir pamiršti tą kuris apriboti norėjo, o ne grįžti pas jį ir aklai priimti, kaip reikia matyti pasaulį.
nuodėmės ir klaidos yra tik pažinimas; kas yra klaida, žmogus pats sau pasako, kai jaučia, jog tai jam buvo klaida, arba nuodėmė - tai pažinimas. Prilietė prie karšto, nudegė ir suvokė, kad tai klaida; o jei sako "neliesk neliesk" jam juk reikia pažinti...
ne koks tekstas, labai ne koks. dedasi lyrinis herojus žinantis gyvenimą, bet nežino tokio paprasto dėsnio jame, kad pažinimas eina per klaidas, arba per atgailą.
"Nenutildyk mano juoko,
Kaip aš nenutraukiu tavojo."... o jei jam juokas šlykštu tavo, ką daryti turi, nutraukti ar eiti kuo toliau kur jo nesigirdi ir leisti juoktis nenutraukdamas?.. paskaitykite visą tekstą dar kartą įdėmiau,