Rašyk
Eilės (71988)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10301)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 325 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kone metų prireikė kolegai, kad apsispręstų. Lygiai tiek aš myniau naujos darbovietės slenkstį. Lygiai tiek kolega pažinojo mane.
Sėdimas neįdomus kabinetinių žiurkių gyvenimas vardan duonos kąsnio. Nedidelis keliolikos žmonių kolektyvas buvo santūrus mano atžvilgiu. Į draugystes nelindo ir nekrapštė manęs iš atokaus kiauto. Visiems gerai. Įsiterpdavau į nedarbines kalbas retai, tik jei turėdavau, ką svarbaus pasakyti. Pats mielai klausydavausi nereikšmingų blevyzgojimų apie bele ką, man tai buvo tarsi veikiančio TV fonas. Tačiau pasirodė, kad tas kolega visą laiką kapstė giliau ir manyje įžvelgė galimybę.
-----
Žvarbų vėlyvo spalio vidurdienį stovėjome lauke prie kontoros, rūkėme. Gūžiausi smakru ir ausimis į margaspalvio šaliko užuovėją. O Arūnui šaltis nė motais  - puspaltis atlapotas, kaip ir viršutinė baltų marškinių apykaklė. Brrr... pasipurčiau stebėdamas jį. Tada Arūnas ir apsisprendė.
- Petrai, spėju po darbo neturi suplanuotų reikalų?
- Iš ko sprendi?
- Nes turiu tau pasiūlymą vertą milijono. Negali atsisakyti.
Truputį nustebau, bet stengiausi neišsiduoti. Ne kartą jis mane maustė „viliojančiais“ pasiūlymais, suintriguodavo, vėliau prisipažindavo klydęs. Taip ir nesupratau, dėl ko jis klydo? Kad man prasitarė? Kiek galima abejingiau sumykiau:
- Ilgai truks?
Jis tylėjo. Neskubėdamas traukė dūmą.
Arūno būdo taip ir neperpratau. Jis neįsipaišė į man suprantamus rėmus, užsiiminėjo neaiškiom veiklom, slapukavo. Savo nekonkretumu sugebėdavo išerzinti mane, nors  laikiau save kantriu. Net jo sudėjimas buvo nekonkretus – kūnas tarsi smulkus, bet per daug išstypęs. Kaip chameleonas prisitaikydavo prie situacijos, prasmukdavo, kur panorėjęs. Jis kartais dingdavo darbo metu valandai kitai – turėjo neaiškų sutarimą su šefu. O kartais per kavos pertraukėles užsukdavo keistas temas, kaip antai apie minties tąsą iš mirštančiojo galvos į atsitiktinę gyvos žmogystos galvą. Diskusijos nueidavo juokais ir nesunkiomis gašlybėmis. Arūnas nutildavo visas patenkintas, trumpam sujaukęs šauniųjų kolegų protus. Šiaip, man jis patiko. Gal net galėčiau jį vadinti draugu, jei ne tas atstumo prisilaikymas. Į atviresnį pokalbį kolega nesileisdavo. Nors apie mane klausinėdavo šio bei to. Aš atsakydavau. Jis tarsi įsidėdavo atsakymą į tam skirtą atminties kartoteką ir keisdavo temą kita linkme. Ilgainiui susidariau nuomonę, kad esu tyrinėjamas ar net kažkokį egzaminą turiu išlaikyti. Ką gi, jei žaisti tai žaisti. Stengiausi būti atviras ir nesulaukdamas to paties iš jo pusės. Arūnas būdavo taip mąsliai pažvelgs į mane, lyg bylotų - žinau apie tavo įtarimus dėl žaidimo. Pasijausdavau nejaukiai.
Štai, ir dabar jis prisimerkęs stebeilijosi į mane. Kelias sekundes išliko tiesios griežtos jo antakių ir lūpų linijos. Aš neištvėriau, vėl, atrodytų, lygioj vietoj susierzinau. Nusukau galvą į šoną, greit įtraukiau gilų dūmą, išpūčiau ir atsisukęs į jį išdrožiau:
- Jofana, Arūnai, baik kaip musė sukt ratus aplink šūdą, nusileisk pagaliau. Ko tu iš manęs nori!?
- Ohoho! - net atsilošė besijuokdamas. - Atsipalaiduok, Petrai, ko taip susidiorginai?
- Kad pastoviai kamantinėji, suki kažkur, neaišku kur. Nenormalu tai. Kaip mažas vaikas, jeibogu.
- Ką tu nori žinoti?
- Jau sakiau - ko iš manęs nori! Juk matau - stebi mane, vertini kaip per egzaminą. Ar ne taip?
Arūnas akimirksniu surimtėjo. Žengė link manęs, pasisuko šonu, apsikabino tvirtai ranka man per petį, palinko truputį arčiau ir pašnibždom tarė:
- Taip. Taip, Petrai. Užskaitau tau egzaminą. Esi pakankamai openminded, kad normaliai priimtum tai, ką tau pasiūlysiu.
- Ką? - naiviai suveblenau patyręs mini šoką po tokio staigaus užkonservuotos situacijos pokštelėjimo.
- Iki kiek šiandien esi laisvas? - taip pat tyliai ir įtariai besidairydamas į šalis paklausė. Cirką skaldė. Kokios čia dar paslaptys gali būti? Nors ką gali žinoti su juo?
- Iki pusės devynių. Šeimyniniai reikalai, - šnibždėjau.
- Spėsim. Išvažiuosim valanda anksčiau, su šefu suderėsiu.
- Kur važiuosim?
Arūnas atšlijo. Lyg niekur nieko normaliu ir net šiek tiek įsakmiu tonu pareiškė:
- Pamatysi. Baik rūkyt ir varom dirbti.
Aha, atpažįstu tipišką Arūną - pasivaideno ir dėjo į krūmus. Nieko tokio, ledai pralaužti. Jau pažadėjo, todėl bus pratęsimas. Ir vėl aš užkibau ant jo kabliuko.
Jam dar nespėjus pradingti savo kabinete prisiminiau.
- Ei, o pinigų reikės? Nes su savim ne kažką turiu.
Arūnas sustojo, uždarė kabineto duris, apsidairė. Koridorius tuščias. Priėjo prie manęs.
- Pinigų nereikės. Bet kada nors vėliau katę turėsi atnešti. Kaip padėką. Aišku, jei matysi, kad reikalas vertas padėkos.
Oi, nelengvėjo, nelengvėjo. Aiškumo nulis. Tylėjau. Gal susipras kažką paaiškinti.
- Paprastai beveik visi atneša, - jis šyptelėjo ir patapšnojo man per petį. - Skirstomės.
- Kokią katę?
Arūnas atsiduso – dabar teks lyg mažam vaikui aiškinti.
- Nesvarbu kokią. Kad ir gatvinę. Arba už štukę. Svarbu gyvą ir geriau jauną. Yra skelbimų internete, dykai dovanoja. Ir apskritai, nesuk galvos anksčiau laiko.
Jis pasišalino. Suglumęs stovėjau koridoriuje. Į kokią sektą mane nori įtrauktį? Ką jis su tom katėm daro? Išsitraukiau telefoną, paskambinau.
- Labas, atsirado reikalų, bet turėčiau grįžti iki aštuonių... Su Arūnu iš darbo kažkur varysim... Nežinau... Paskui papasakosiu... Iki... Iki.
Sugrįžęs į kabinetą stipriai įnikau dirbti. Po poros valandų pajutau, kad reikia atsiraukti nuo kompiuterio, pailsėti. Juolab jau buvo prasidėjusi kavos pertraukėlė. Pasičiupau puodelį nuo stalo ir patraukiau link poilsio kambario. Taip jį vadinome, nors ten nebuvo nei lovos, fotelio ar televizoriaus, kad išsidrėbti, pačiupti distancinio valdymo pultą ir tikrai pailsėti. Paprasčiausias kabinetas su ilgu stalu, kėdėmis ir mini virtuvėle. Iš tolo girdėjosi juokas. Įėjęs pamačiau septynis bendradarbius susėdusius prie vieno stalo galo. Kas arbatą, kas kavą gėrė. O Arūnas ant lėkštės buvo pasidėjęs kebabą, žiaumojo didelį kąsnį. Ir kada jis suspėjo jį susiveikti? Pamatęs mane Arūnas pakėlė ranką, lyg kreiptųsi, nes negalėjo ištart žodžio. Vėl pasipylė juokas.
- Bus tau nesidalinti ir erzinti kitus. Žiūrėk, nepasprink, – draugiškai papriekaištavo buhalterė Nijolė.
Pagaliau nurijęs kąsnį, bet vis dar truputį švepluodamas ir gerai nusiteikęs Arūnas pasiguodė:
- Petrai, gelbėk mane, šitie grobuonys kėsinasi į mano kebabą, kažkas jiems nepatinka.
Nesumečiau, ką atsakyti. Ėjau link kavos aparato. O Arūnas tęsė:
- Jie tokie nerimti. Jiems tik duok kebabą ir žaidimų dėl pilnos laimės. Gal su tavim, kaip su žmogum galima pakalbėt?
Nieko nesakiau, tik truputį šypsojausi. Vėl jis kažką bus sugalvojęs.
- Man neduoda ramybės sulėtėjęs kvantinių kompiuterių vystymas, - išpoškino kolega. – Jie vis dar toj pačioj embriono stadijoj. Ką tu galvoji?
Visi net pritilo Arūnui taip staigiai pakreipus kalbą nežinoma linkme.
Pirmą akimirką pasimečiau. Ar tik nesišaipo iš manęs? Bet mačiau iš to gero veido, besišypsančių padažu išteptų lūpų, kad klausimas rimtas, tik ne laiku užduotas. O kas pasakė, kad ne laiku? Deja, neturėjau, ką atsakyti. Žinojau, kad kuriami tokie kompiuteriai. Ne daugiau. Tačiau radau, kaip išsisukti.
- O kam juos apskritai vystyti? Juk yra pampersai. Užmovei ir vualia! - atsakiau.
Visi išlūžo. Arūnas susilaukė atkirčio – tikrai, duok tautai linksmybių.
- Cha cha, - dirbtinai įvertino humorą Arūnas. – Aš rimtai, o jūs skriaudžiate mane. Maskuojate savo nemokšiškumą?
Aišku, jis neįsižeidė. Atsikando didelį kąsnį kebabo ir žiaumojo. Sulaukiau, kol pribėgo kava, pasiėmiau puodelį ir prisėdau prie visų. Šurmuliui aprimus paprašiau:
- Papasakos, kas gudraus su tais kvantiniai kompiuteriais.
Atrodo, visi susidomėjo, sužiuro į Arūną.
- Ok, apšviesiu. – pradėjo jis. – Paprastam kompe informacijos nešėjai yra bitai galintys būti  0 arba 1. Kvantiniame kompe tokia mažiausia nedaloma dalelytė yra kvantas arba kubitas. Atrodo panašu, bet tai makro ir mikro lygmenys. O svarbiausia – kvantų reikia daug mažiau, kad atlikti tokius pačius uždavinius.
- Kiek mažiau? – įsiterpiau.
- Sunku pasakyti. Tačiau tokį patį uždavinį kvantinis kompas atlieka milijardus kartų greičiau už įprastinį.
- Kokiu būdu? Kvantai greičiau vartaliojasi nei bitai?
- Tas irgi. Bet yra viena gudrybė, - tai pasakęs Arūnas įsikibo dantimis į kebabo likutį.
- Kokia? – paragino jo kabineto kolega Adomas.
Arūnas neskubėdamas sukramtė, nurijo, pačepsėjo. Visi tylėjo, laukė.
- Įprastai reikalingi bitai sąlygai įvesti, sprendimų veiksmams atlikti, atsakymui išvesti. Tarkim jų reikėjo šimto. Kvantiniame kompiuteryje praktiškai nelieka vidurinės didžiosios grandies, kur vyksta skaičiavimo procesas. Tam pačiam uždaviniui išspręsti užtenka dešimties kubitų.
- Pala, pala, - nesutikau. – Kvantai gali būti greitesni kiek tik nori, bet jei neužteks informacijos nešėjų, nebus galima atlikti veiksmų. Lyg atminties truktų, laisvos vietos, kur sutalpinti skaičiavimo eigą.
- Tačiau prototipiniai kompai su keliolika kvantų sprendžia primityvius uždavinius, kurių teoriškai negalėtų išspręsti. Standartiniams kompams tam prireikia kelių šimtų bitų.
- Atspėk mįslę, vadinasi? – paklausė Adomas.
- Pasiduodate?
- Pasiduodam, - visi choru atsakė.
- Ta dammm! – šūktelėjo Arūnas garsiai spragteldamas pirštais. – Likusius reikalingus kvantus kompas pasiima iš paralelinių pasaulių. Mes žmonės sistemoj matome keliolika kvantų. O sprendimo procesas vyksta kvantiniame lygyje ir už mums apčiuopiamų ribų. Kažkur anapus, kur lengvai į darbą pasitelkiami papildomi trys šimtai kvantų.
Stojo trumpa apmąstymų pauzė. Galiausiai žavioji mūsų blondinė Ieva paskelbė verdiktą:
- Arūnai, tu ir vėl arba nusišneki arba esi neįdomus.
Keli darbuotojai panašiom replikom pritarė Ievai, ir sudėtingos filosofijos prie stalo pasibaigė. Arūnas ramiausiai sukirto kebabą retsykiais dirsteldamas į mane. Pasirodė, jo akyse ir nežymioje pašaipoje išskaičiau klausimą „Na kaip, patiko? “.
Man ir jam darbo diena baigėsi anksčiau. Kaip ir planuota.
-----------------------------

Sustojome Meistrų gatvėje prie logistikos sandėlių. Važiavome su Arūno mašina, sakė nebūtina su dviem. Kelionės metu jis pravedė trumpą instruktažą, po kurio taip ir toliau liko neaiškumas. Svarbiausia - tikino kolega - pasikliauti juo, atsipalaiduoti, niekuo nesistebėti, neprieštarauti, priimti tėkmę ir įsilieti į ją, ir viskas bus gerai. Toli gražu ne kiekvienas žinojo ir juo labiau galėjo atsidurti čia. Arūnui reikėjo pasekėjų, sekančių grandinėje. Jis pasirinko ir mane. Paskui pats spręsiu, ką daryti su turima informacija ir patirtimi. Tai bus kažkas panašaus į kelių valandų trukmės savęs tobulino kursus.  Tereikės prieš įeinant perskaityti trumpą instrukciją ir ją vykdyti.
Išlipome iš mašinos. Susigūžiau nuo šalto vėjo. Jau laikas susirasti namuose kepurę, pagalvojau. Temo. Apsidairiau. Teko čia būti, bet kažkas pasikeitė.
- Pala, juk čia buvo Meistrų verslo centras. Štai šis gargaras dviejų aukštų. Dar kabojo didelės raidės. Dabar jų nėra.
- Buvo. Iš kur žinai?
- Kelis kartus laksčiau su dokumentais. Gal prieš porą metų. Kodėl aplink niekas neapšviesta? Ir viduj tamsu. Užsidarė?
- Išsikraustė. Nesuk galvos. Eime.
Pasirodo visi langai tamsinti, pro juos nieko neįžiūrėti. Įėjimo durys neužrakintos. Viduj nedidelis apšviestas priimamasis, ant sienos užrašas „Rūbinė“ ir senyvo amžiaus moteriškė įsitaisiusi fotelyje už pertvaros . Ši atsitraukė nuo televizoriaus, pakilo ir visiškai nesusidomėjusi mumis priėmė rūbus. Kažkur gilyn nuėjo, dingo trumpam ir grįžusi tuščiomis tepasakė:
- 38 ir 39.
- Nepamiršk, - juokais man pirštu pagrūmojo Arūnas.
- Supratau, - taip pat juokais nuolankiai atsakiau. - Žetonų nebus.
Prieš siaurą koridorių ant sienos kabojo įrėmintas A5 formato lapas su atspausdintais sunumeruotais sakiniais.
- Perskaityk.
Įdėmiai perskaičiau. Perfrazuojant savais žodžiais būtų: įėjus nusiauti batus; raktus, pinigines, laikrodžius ir pan. palikti atskirame stalčiuje; išgerti stiklinę vandens. Kol kas daugmaž aišku. Bet toliau sekė vėjai. Stengtis apsilankyti  prie visų „taškų“ nuosekliai judant spirale į centrą; nesistumdyti, neskubėti, bet ir nežiopsoti - susilieti darniai su srautu; atlikti „taškuose“ numatytus veiksmus; kalbėtis tarpusavyje galima, bet nepageidautina; kiekviename „taške“ kelis kartus trinti rankomis galvą, plaukus ir aiškiai pakaitomis ilgai tęsiant tarti „Ini Mara Tara Om“  - taip ir užbaigti „tašką“; galima improvizacija, jei netrikdo bendro balanso; pasiekti ir išlaikyti „būseną“ iki pat galo.
Klausiamai ir nepatikliai pažvelgiau į Arūną. Truputį jaudinausi, širdis stuksėjo greičiau. Į ką aš įsivėliau?
- Dabar atsiribok nuo visų stereotipų ir tabu. Eime, -  jis patraukė pirmyn. Iškart už posūkio buvo šarvuotos durys. Pasakė neatsigręžęs. - Nežinančiam pirmą kartą yra lengviausia pasiekti būseną, jei tik jis to nori.
Arūnas man nematant surinko užrakto kodą ir truktelėjo rankeną į save. Vos įėjus mane užgriuvo didinga šviesi erdvė ir įvairiausių garsų kakofonija. Pirmas įspūdis - baltas švarus šiltas chaosas. Logistikos sandėlių pastatas visiškai rekonstruotas, panaikintos visos pertvaros. Liko tik viena didelė erdvė per du aukštus su keliom mažom patalpom kampuose. Iš vienos tokios ką tik išėjome. Dešinėj pusėj palei ilgąją sieną driekėsi plati atvira terasa į kurią vedė laiptai. Sienos, grindys, lubos baltos. Langai uždažyti. Palubėj eilės plieskiančių šviestuvų. O priešais ant grindų buvo prikrauta, pridėta, pristatyta... visko. Taip - visko - vienu žodžiu neapibūdinti. Stalai, kėdės, lovos ir sofos visokių formų, dušo kabinos, padangos, biotualetas, automobilis VW, šezlongai su skėčiais, vonia, bliūdas su vandeniu, spintos, etažerės su televizoriais, supynės, čiuožyklos, pamatų blokai, keli prekystaliai su produktais. Ir panašiai ir taip toliau. Kitame gale stūksojo nedidelė muzikinė scena, o patį vidurį centravo neaiški stiklinė patalpa. Tarp šių daiktų buvo pakankamai erdvės laisvai judėti. Erdvūs praėjimai ir posūkiai panašėjo į gatves. Ir visur buvo išsibarstę žmonės. Gal keliasdešimt jų. Vyrai, moterys, jaunimas, senoliai, net vaikai. Apsirengę kasdieniškai, tik be batų. Bet visus galėjau palaikyti psichiniais ligoniais. Ir iš karto pašiurpau nuo tokios minties. Gal čia ir yra psichdispanseris... eksperimentinis toks. Žmonės lipo, sėdosi, kabarojosi ant tų daiktų, kurie spėjau ir vadinosi „taškais“, vaikščiojo praėjimais nuo vieno prie kito. Kai kurie bendravo tarpusavyje. Ir visi be išimties su nedidelėm pertraukom vis glostydavo sau veidus, trindavo plaukus suveldami juos į beformes ševeliūras. Jie kaip papuolė, be jokios sistemos garsiai vebleno „Ini Mara Tara Om“.
Ilgai dar styročiau kaip įbestas, bet Arūnas stuktelėjo man į pašonę.
- Kelkis ir batus nusimauk.
Sugrįžau į savo artimos erdvės realybę. Net galvą papurčiau. Arūnas jau buvo be batų. Nusiaviau savus ir padėjau į lentynėlę prie sienos. Šalia buvo eilė nedidelių stalčiukų. Prisiminiau apie daiktus, kuriuos reikia palikti. Ne iš pirmo karto radau laisvą stalčių. Arūnas kantriai laukė. Ant stalo pamačiau eilę stiklinių su vandeniu, kitos truputį toliau buvo tuščios. Pažvelgiau į kolegą. Jis laukė mano abejojančio žvilgsnio. Linktelėjo galvą:
- Aš jau.
Paėmiau vieną stiklinę, pauosčiau skystį. Bekvapis.
Aš tikrai nebuvau patiklus ir bevalis. Manęs neužverbuosi ir neįtrauksi į kokią sektą. Galėčiau prie pat prieiti, net įlysti vidun, bet rasčiau kelią atgal. Lsd, marihuanos bandžiau, net kokaino traukiau įdomumo dėlei. Ir nieko – vienkartinis pasismaginimas. Dabar irgi likau pasitikintis savimi. Smalsus ir pasitikintis.
Paragavau atsargiai. Vanduo su nežymiu citrinos prieskoniu. Išgėriau neskubėdamas. Pastačiau stiklinę prie kitų tuščių.
- O dabar sek paskui mane ir daryk panašiai.
Arūnas peržengė raudoną liniją užpaišytą ant grindų. Neatsilikau. Jis prisėdo ant artimiausios kėdės, sudėjo rankas ant kelių, užsimerkė ir taip rymojo kuris laikas. Stovėjau šalia pasimetęs. Niekas į mus nežiūrėjo, buvo užsiėmę savais reikalais. Arūnas pradėjo pirmyn atgal lengvai linguoti ir tarti „Ini Mara Tara Om“ tarsi kokią mantrą. Pakėlęs rankas dar ir per veidą, kaklą, pakaušį pradėjo sau braukti. Ir taip kokias dvi tris minutes. Man buvo nejuokinga. Žinojau, kad Arūnui viskas gerai su galva, bet tai ką jis dabar išdarinėjo buvo tikrai nesveika. Staiga jis pakilo ir nuėjo prie kito „taško“ - pastatomo buitinio ventiliatoriaus, kurį įjungė. Palindo po vėjo srove ir vėl ta pati mantra su galvos masažu. Į mane jau nekreipė dėmesio. Laikas bėgo. Arūnas jau prie atidaryto šaldytuvo. Suvalgė sūrelį ir pirmyn medituoti. O aš vis toj pačioj vietoj. Atsisukau į duris. Gal dingti iš čia? Bet durys be rankenos. Nors visai šalia už batų lentynos kitos su užrašu Exit, bet ir su kodiniu užraktu. Neišeisiu. Ką daryti? Laukti, kol Arūnas pereis  šį daiktų labirintą ir grįš pasiimti batų? O gal su kitais dalyviais bandyti ištrūkti. Atrodo tas stiklinis kubas ir buvo spiralės centras, labirinto pabaiga ir iš ten driekėsi tiesioginė gatvė link išėjimo. Kaip tik dabar viduj sėdėjo vyriškis ir laikė ant kelių katiną, glostė jį lėtai, kažką stebėjo ant sienos priešais. Kubas buvo gan toli, todėl daugiau nieko negalėjau suprasti. Netrukus vyras pakilo laikydamas rankose katiną, apžiūrėjo jį, nusišypsojo, kažką pasakė ir padėjo ant grindų. Tada atidarė dureles ir patraukė tvirtu žvaliu žingsniu artyn. Pažiūrėjo į mane praeidamas netoli. Jis atrodė normalus, nesuzombėjęs kaip kiti. Užsimovė batus, susirinko daiktus iš stalčiuko ir stabtelėjęs prie durų atsisuko.
- Pirmą kartą čia? - draugiškai manęs paklausė.
Linktelėjau.
- Suprantu, tau vaizdas ne koks. Bet tu nesivaržyk. Pirmyn į trasą, daryk kaip visi, neatsilik nuo draugo.
Ir jis staigiai surinkęs kodą dingo už durų.
Ech, ką aš prarasiu? Kaip ten Arūnas sakė - openminded? Negi nesu toks? Drąsinau save. Varom! Pirmyn į nuotykį!
Prisėdau ant kėdės, užsimerkiau. Bandžiau tiksliai prisiminti, ką darė Arūnas. Reikėjo jį pavyti. Dabar pasimuliuosiu, paforsuosiu ir pavysiu. Keli palingavimai, galvos sutaršymas, „Ini Mara Tara Om“ ir jau stojausi, lėkiau prie ventiliatoriaus. Vėjas į veidą, masažas, mantra, ir prie šaldytuvo. Oho, jis pilnas produktų. Aš pasirinkau pomidorą. Improvizuoti galima. Šyptelėjau sau. Visai nieko. Užsimerkiau, tariau žodžius prisidėdamas prie bendro padriko šurmulio, net stipriau tryniau sau veidą. Toliau sofa su antklode ir pagalve. Nemačiau, ką kolega čia darė.  Jei yra antklodė, reikia užsikloti. Taip ir padariau atsigulęs. Užsimerkiau, meditavau, kalbėjau  mantrą. Ir pajutau, kad dingo sąstingis, abejonės. Tryniau veidą, kuris jau gerai įšilo. Keista, nenorėjau sustoti. Bet reikėjo judėti į priekį. Dabar dvi padangos, tarp jų dėžė, o ant jos domino. Ant vienos padangos sėdėjo tipelis nešvariais darbininko rūbais. Nepasimečiau. Prisėdau priešais ir paklausiau:
- Sumetam?
Jis nieko netaręs paskirstė domino. Greitai žaidėme abu burbėdami „Ini Mara Tara Om“. Spėjau apsidairyti. Arūnas tik už dviejų „taškų“. Kažkas užėjo į vidų. Vienas. Nusiavė batus, gėrė vandenį. Kišenių nekraustė, matyt ne pirmą kartą. Nustojau žaisti, abiem rankom vėl tryniau sau galvą. Pakilau nebaigęs partijos. Posūkis kairėn, už kelių žingsnių taburetė ir ant grindų bliūdas su vandeniu. Prisėdau, nusimoviau kojines ir susikišau į kelnių kišenes, įmerkiau kojas. Meldžiausi keturiais garsais. Man darėsi lengva viduje. Lyg sunkių purvinų minčių šlakas atšokinėtų. Spėliojau ar nebuvo kokių haliucinogenų įmaišyta stiklinėje su vandeniu. Rankšluosčio šalia nebuvo. Kojašluosčio taip pat. Juokiausi garsiai nuo tokios minties. Cha cha cha Ini Mara Tara Om Cha cha. Palikdamas šlapias pėdas (kaip ir kiti prieš tai, kaip ir Arūnas ką tik) priėjau prie stendo su ekranu. Vyko transliacija iš stiklinio centro. Kažkokia senė užsimerkusi burbėjo mantrą - iš lūpų judesių atsekiau. Ir lėtai raukšlėtu rodomuoju pirštu braukė per to pačio ryžo katino, kurį prieš tai glostė mane padrąsinęs vyras, nosytę link kaktos. Nuo nosies link kaktos, nuo nosies link kaktos be perstojo. Katinas ramiausiai snaudė jai ant kelių. Senė žiūrėjo į vieną tašką priešais. Nemačiau, į ką. Ji užsimerkė, atsimerkė, nejudėjo kelias akimirkas. Pakilo ir... Jofana, katinas visas suglebęs jos rankose nejudėjo! Senė nė kiek nesutrikusi. Ji pakėlė katiną už pakarpos, papurtė, įsitikino, kad negyvas. Senė išėjo iš kubo. Jau ne per ekraną ją stebėjau. Laviruodama tarp „taškų“ ji nunešė katiną link tolimiausios patalpos. Pasibeldė į duris, kurios netrukus prasivėrė. Negyvas katinas buvo paleista į gyvą, dryžuotą pilką. Senė grąžino katiną į stiklinį kubą, o pati nužingsniavo link išėjimo. Pagalvoju, kad ji lieka skolinga katiną. Greit sukalbėjau mantrą ir pasivijau Arūną, kuris suposi ant sūpynių. Baigęs šio „taško“ ritualą jis trumpam blaiviu žvilgsniu  nužiūrėjo mane ir mirktelėjo.
- Šaunuolis, - teištarė ir nuėjo toliau.
Mano eilė suptis. Vėliau įsitaisiau hamake pakabintame tarp dviejų neaukštų gatvės apšvietimo stulpų. Po to prie stalo rašiau laišką seneliui šalčiui. Lėtai visi judėjome spirale nuo pakraščių link centro. Praėjo valanda, antra. Vieni išėjo iš šio buvusio logistikos centro, kiti atėjo. Žmonių skaičius svyravo nestipriai. Ir visą laiką girdėjosi „Ini Mara Tara Om“, ir tęsėsi galvų trynimas delnais. Mano sąmonė truputį atsitraukė, buvau  pusiau užsihipnotizavęs. Išorę suvokiau silpnai, bet paaštrėjo vidiniai jutimai. Pradėjau suvokti Arūno kalbas apie įsiliejimą į srautą ir būseną. Jau buvau sraute ir toje vieningoje būsenoje su visais. Net su šiais daiktais, kuriais naudojausi. Pradžioj dar stebėjausi ar čia yra darbuotojai-statistai, ar tai irgi žmonės iš gatvės. Kad ir tas su domino. Arba įsiminė smulkutė nėščia moteris mano amžiaus. Sėdėjau odiniame fotelyje ir skaičiau žurnalą. Ji priėjusi švelniai atsisėdo man ant kelių, apsikabino kaklą, prisiglaudė skruostu prie skruosto. Žurnalas nukrito ant žemės, užsimerkiau ir pradėjau  glostyti per suknelę jos išsikišusį pilvą. Ji lėtai priglaudė savo lūpas prie manųjų. Ach, širdy apsalo. Atjaunėjau dvigubai iki vėlyvos paauglystės. Ji truputį atšlijo. Dar! Nors truputį artumo dar. Nejudėjau - iniciatyva ne mano, nors taip norėjosi ją parodyti. Nėštukė vėl prisilietė savo šiltomis lūpomis, mėtomis kvepiančiu alsavimu. Vos vos, tik pačiu krašteliu, bet ilgam. Štai ir žiupsnelis aistros šioje mozaikoje. Prisisotinęs geismo, nė trupučio nenusiminiau jai pakilus. Emocijos užsikonservavo ir neblėso. Pasitryniau veidą, sukalbėjau mantrą.
Kažkuriame spiralės vingyje, kuomet buvau išėjimo durų pusėje, kilo nedidelis incidentas. Atkreipiau dėmesį tik pasigirdus šauksmams permušantiems įprastą klegesį:
- Ar tu iš vis durnas?! - šaukė maždaug 30 metų moteris. Ji stovėjo prie raudonos linijos. Matėsi, norėjo ją peržengti, bet tarsi bijojo. Tik žvelgė piktom akim į netoliese ant kėdės sėdintį susigūžusį vyrą. – Kur čia atvedei, debile tu?! Staigiai išleidi mane iš čia! Ateini čia greitai!
Vyras pakilo, bandė ją raminti, kažką kalbėjo, bet gavo skambų antausį.
- Nesitikėjau, kad su tokiu pienburniu teks susidėti! Maukis tik batus, tu mano siurprize, ir dingstam iš šio beprotnamio. Aš tau namie paaiškinsiu gyvenimo stebuklus!
Net pagailo vargšelio. Jam nieko neliko, kaip tik kartu išeiti, nes jo moteris buvo nevaldoma. Supratau, ką reiškė atsivesti čia „neteisingą“ žmogų.
Nemalonus įvykis greitai užsimiršo. Toliau keliavome per „taškus“. Priėjau nedidelę sceną su įvairiausiais muzikos instrumentais: fortepijonu, gitaromis, būgnais, arfa, kanklėmis, dūdomis, kontrabosu ir t. t. Prisijungiau prie kelių „fanų“, o ant scenos su smuiku improvizavo Arūnas. Nemokėjo jis groti, brūžino stygas kaip papuolė, bet mums nė motais - šokome, sukomės ratu iškėlę rankas ir „Ini Mara Tara Om“. Arūnui baigus pasirodymą aš, aišku, pasirinkau akustinę gitarą, nes buvau šiek tiek ją įvaldęs. Sugrojau Damien Rice „9 Crimes“. „Fanų“ prie scenos nepadaugėjo. Prieš nulipdamas ekspromtu sukūriau muziką ir mantrai.  Skambant gitaros garsams kelias minutes aplink įsivyravo darnus sinchroniškas visų tariamas „Ini Mara Tara Om“.
Į kelionės pabaigą reikėjo užlipti metalinėmis laiptų pakopomis į terasą, kurioje palei sieną įsikūrė mini bomžynas. Suręstose nedidelėse pašiūrėse bei suplyšusiose palapinėse bazavosi asocialus kontingentas su savo neatsiejama smarve, nors ir ne stipria. Teko ir su jais pabendrauti. Graibiau iš specialiai ant turėklų pakabintos dėžutės monetas ir dalinau prašantiesiems. Vienoje palapinėje sėdėjome keliese ant grindų, gėrėme juodą arbatą, užkandžiavome sumuštiniais su virta dešra. Perėjus terasą ir nusileidus kitame jos gale mane apspito du čigonai, bandantys prastumti auksinį laikrodį, bei viena būrėja su savo paslaugomis. Atsisakiau pagarsindamas mantrą, žengdamas link sekančio „taško“ - biotualeto. Hmm, tikrai reikalinga stotelė po tiek laiko. Net vandens buvo rankoms nusiplauti.
Paskutinis „taškas“ buvo kirpyklos kėdė su plaukų džiovinimo kolbą, kuri ne džiovino, bet skleidė banguojančios jūros garsus. Sėdėjau ten įkišęs apspangusią makaulę ir žiūrėjau į už kelių žingsnių priešais esantį stiklinį kubą pačiame pastato centre. Tik ši vienintelė siena su durelėmis buvo užtepta juodais matiniais dažais - stiprus kontrastas bendram baltam fonui. Nemačiau, ką Arūnas veikė kubo viduje. Jis užtruko. Truputį atsipūčiau po tokios estafetės. Tikrai virš šimto „taškų“ teko pereiti. Tiek daug visko įvairaus patyriau vienoje vietoje per kelias valandas. Tai „trenkė“ per galvą. Kaip ir tūkstančius kartų atliktas masažas delnais bei ištartas „Ini Mara Tara Om“. Kogero ir išgertoje stiklinėje vandens buvo kažkas įmaišyta. Tik keista, kad nebuvo jokių užduočių su gyvūnais. Kodėl iš visos gausos eliminuota tokia svarbi aplinkos dalis kaip fauna? Augalų buvo. Reikėjo gėles laistyti, abrikosų kauliukus sodinti plastmasinėse dėžėse su žemėmis, gulėti ant žalių samanų lopinėlio. Tiesa, kelis kartus per monitorius stebėjau transliacijas iš stiklinio kubo, kur buvo vieninteliai gyvūnai - katės.
Juodos durys prasivėrė ir pasirodė besišypsantis Arūnas. Vienas, be katės. Jis linktelėjo galvą kviesdamas užeiti į vidų, o pats pasuko link išėjimo.
Nedidelė kažkur 2x2x2m stiklinė patalpa. Galinė siena juoda. Priešais - žmogaus ūgio ekranas transliavo baltą triukšmą. Centre - paprasčiausia medinė kėdė su atlošu. Ant jos įsitaisė juodas kaip anglis katinas. Vėl kitas. Kiek jų jau spėjo pakeisti, kol buvau čia - tris, penkis? Uždariau duris ir iš karto likau izoliuotas nuo išorės chaotiško gaudesio, prie kurio seniausiai pripratau. Bet galva ir toliau ūžė, ji pati generavo mantrą man net neprasižiojus. Atsargiai pakėliau katiną ir atsisėdu. Šis nesipriešino. Įdėmiau apžiūrėjau jį. Kažkoks be energijos ir visai dar mažas. Jaunas, bet jau nustekentas. Ką su juo čia darė, ir ką man daryti? Gaila jo. Pasisodinau ant kelių ir glosčiau savo įkaitusiom rankom, švelniai kasiau jam paausius. Šis pradėjo murkti, įjungė savo vidinį pasitenkinimo variklį, ir aš gan staigiai ėmiau skęsti. Stebėjau ekraną priešais, vieną tašką, o balti juodi dryžiai šokinėjo aplink. Be garso judinau lūpas. Vidinė „Ini Mara Tara Om“ susiliejo su katino vibracija. Užslinko tamsa, bet ne todėl, kad kažkas išjungė lempas. Ne. Tai aš visiškai pasinėriau į būseną. Lėtai braukiau katinui pirštu per nosį link kaktos. Be perstojo. Sukau ratu energijos sūkurį tarp mūsų. Balto triukšmo dėmės ekrane po truputį nyko, ir tamsoje kaip veidrodyje išryškėjo mano sėdintis siluetas. O silueto viduje, manyje spalvomis sutvisko gyvybės srautai, juostos, kreivės, zigzagai lyg kapiliarų raizgalynė. Pakerėtas stebėjau savo kūno žemėlapį ir jaučiau kiekvieną vietą, į kurią tik pažvelgiau. Pagrinde vyravo šilti geltoni ir rusvi atspalviai. Kai kur tvinksėjo mažos baltos ir raudonos saulutės. Kas tie du ryškūs spindintys taškeliai kakle? Įdėmiau įsižiūrėjau ir staiga prisiminiau. Tai tie skydliaukės guzeliai žirnio dydžio, kuriuos aptiko ultragarsu prieš metus. Nepiktybiški, bet geriau jų nebūtų. Negi šiame žemėlapyje galėjau pamatyti viską, kas negerai su manimi, su mano organizmu? Aha, kas dar? Pasidarė įdomu. Ties viena ausimi ryškesnis baltų šviesų tinklas, bet nežinojau kodėl. Man viskas tvarkoj su ausimis. Štai, atrodo kairysis inkstas. Na taip, buvo akmenys, silpna vieta, daugiau arbatų reikia gerti. Smulkmė. Plaučiai truputį labiau išryškinti, ir aišku kodėl. Apendicitas išpjautas seniausiai. Jokių problemų, bet intervenciją žymėjo ryškesnis spindulys. Apžiūrėjau rankas vis tebeglostydamas katiną, kurio veidrodyje nesimatė. Ant vieno piršto mirgėjo balta saulutė - ten, kur buvo ne iki galo užgydyta karpa. Kas dar? Na taip, keli stuburo slanksteliai pažymėti, kartais užeina skausmai. Ech, kad taip imti ir užgesinti tas pažeistas vietas. Daugiau nieko įtartino neįžvelgiau. Palyginus buvau sveikas. Bandžiau prisiminti, kas mane galėjo kamuoti. O kaip kojos pirštas? Pažvelgiau žemyn. Tikrai, vidurinysis spindėjo ir gan ryškiai. Dar prieš 10 metų užsigavau stipriai. Nuo tada lenkiant per daug pradėdavo skaudėti. Gal skilęs buvo ar trūkę kažkas. Nemalonu, bet nelanksčiau ir problemos nebuvo. Vis dėl to reikėtų nueiti pas chirurgą. Aha, ir kelių sąnariai pažymėti. Kartais braškėjo, nors jokio skausmo. Tik pats garsas nervino. Kas dar? Lyg ir viskas.
Pagavau savo mintis prašviesėjusias nuo susitelkimo į savęs diagnostiką. Tikrai neįtikėtina galimybė taip išsitirti. Budrumas mane kėlė į viršų. Jaučiau, pamažu išnėriau iš būsenos. Ryškiausios kūno žemėlapio saulutės pradėjo blėsti. O po to ir visos gyvybinės spalvos. Jos blanko iš tamsos vis labiau išnyrančiame baltame triukšme. Ir aplink visur grįžo šviesa. Dar kelios akimirkos ir jau buvau realybėje. Visiškai sąmoningas. Galvoje jokio ūžesio, jokių mantrų. Tylu tylu. O už stiklo ir toliau virė tas pats „taškų“ cirkas. Vis dar glosčiau iš inercijos katiną, bet jis jau nejudėjo. Net papurčiau. Negyvas. Dabar neklausiau savęs, kas ir kodėl. Vėliau. Tik silpnai maudė širdį ir nei iš šio nei iš to suglebusiam kūneliui pasakiau „Dėkui“. Jaučiausi tarsi pabudęs iš sapno, kurį puikiai prisiminiau. Dar spėsiu viską gerai apmąstyti. Pakilau su katinu priglaustu prie krūtinės. Atidarius duris mane užgriuvo gerai pažįstami vienas per kitą lipantys „Ini Mara Tara Om“ garsai. Žinojau, ką reikia daryti. Pamainiau katiną į kitą. Naujas gyvas pūkų kamuolėlis nenorėjo likti ant kėdės, nušoko ant grindų. Atsargiai išėjau iš kubo, kad katinas neišbėgtų laukan. Apsidairiau. Arūnas manęs laukė. Priėjau. Mes nesišypsojome, nekalbėjome. Jis ir aš supratome. Apsimoviau kojines, batus, susirinkau iš stalčiaus savo daiktus ir išėjau pro Exit duris, kurias kolega jau spėjo atidaryti ir laikė man pravertas. Keli metrai siauru koridoriumi ir atsidūrėme prie pakabų iš kitos rūbinės pusės. Tos moteriškės nematėme. Jos ir nereikėjo. Susiradome, kas mums priklauso, apsirengėme ir pro dar vienas Exit duris išėjome į šaltą gaivią lauko tamsą. Sustojome prie mašinos. Norėjosi greičiau į vidų, bet Arūnas neskubėjo atrakinti.
- Parūkome, - pasiūlė.
- Nenoriu. Šalta, - mindžikavau. Ir pridūriau. - Nenoriu ne to todėl, kad šalta. Negerai yra rūkyti, kad ir tiek nedaug, kiek aš rūkau.
- Aaaa, - kolega nutęsė šiek tiek pašaipiai. - Suprantu, suprantu.
Per tamsu, kad įžiūrėčiau, bet žinojau - šypsojomės abudu.
- Gerai, važiuojam, - jis atrakino duris.
Įsižiebė šviesa salone ir aš tikrai pamačiau jį besišypsanti. Žiūrėjo man į akis, galvojo.
- Petrai, važiuokime tyliai. Nieko neklausinėk dabar, atsigauk, leisk mintims susigulėti per naktį. Darbe pasikalbėsime. Rytas gudresnis už vakarą. Gerai?
- Ok, - burbtelėjau be entuziazmo.
-----------------------------

Simuliavau stropų darbuotoją: barškinau klaviatūros mygtukus, klikinau pelę, nešiojau dokumentus, atsiliepiau į kelis skambučius. Bet iš tikro nepadariau nė pusės to, ką galėjau. Vakarykštis nuotykis uzurpavo mano mintis. Kelios minutės iki pietų pertraukos pradėjau sergėti koridorių, kad Arūnas nesumąstytų dingti. Nors ir buvome susitarę. Pagaliau jo kabineto kolegos išėjo pietauti ir aš įsmukau pas jį. Arūnas atsilošė krėsle sutelkdamas dėmesį į mane. Nuo artimiausios kėdės nukėliau kažkokias bylas ir prisistūmęs ją prie stalo įsitaisiau priešais Arūną.
- Nežinau... tai kas ten buvo.. afygiet galima! - liejau emocijas. - Tai kažkas naujo ant viso svieto. Perversmas!
- Na, na, ramiau, Petrai. Neskubėk šaukti. Papasakok.
- Ir papasakosiu, ką supratau. Dar daug neatsakytų klausimų, bet pateiksiu savo versiją, o tu mane pataisyk, jei grybausiu.
- Tinka. Klausau.
- Klausyk,..
- Klausau.
- Nepertraukinėk manęs! - užsiplieskiau, bet jau kitą akimirką abudu žvengėme iš juoko. Pakėliau rankas tarsi pasiduodamas. - Ok, ramuma. Nežinau, kas visa tai sugalvojo, padarė, kiek tai kainuoja, bet ten yra visų galų ligoninė, o gydytojai yra katinai. Taip?
- Galima ir taip sakyti.
- Eini per tuos „taškus“, užsikalbi tą mantrą, įsihipnotizuoji save. Gal dar kažkokių haliucinogenų pripilta būną į stiklinę. Ar įpila kažko?
- Įpila. Neklausk ko. Nežinau. Esu eilinis jūzeris, kaip ir tu dabar. Nors ir turiu daugiau už kitus privilegijų, tik ne taip toli siekiančių. Bet ar esmė, kad kažko įpila?
- Ne, - numojau ranka. - Taigi, pasieki taip vadinamą būseną ir ant galo paimi katiną į rankas. O žinia, katinai jaučia, kur žmogui skauda. Iki tol visos kelionės metu neturi reikalų su gyvūnais. Tarsi kažkoks atstumas skirtų nuo jų, kai tuo tarpu su viskuo kitu kontaktuoji. Ir prisilietus prie katės lyg žaibas trenkia, pramuša tą atstumą ir grandinė užsidaro. Pamatai tai, ko niekas negali matyti būdamas normalios būklės. Katinas parodo, kas tau negerai, kas skauda... tos ryškios švieselės. Ir.. ir...
- Ir? - Arūnas net palinko į priekį iš smalsumo. Lyg jis būtų naujokas, o aš jam paslaptį išduočiau.
- Ir katinas tai išgydo akimirksniu!
- Eik tu sau! - dirbtinai nustebo kolega.
Šį kartą manęs juokas nesuėmė. Tęsiau:
- Ir spėju, kad katinas gydo žmogaus ligas savo gyvybių sąskaita. Kiek jis ten jų turi - devynias? Nežinau koks ryšys, kokiu santykiu eina liga ir gyvybė. Vienas prie vieno? Vargiai. Gal nuo susirgimo stiprumo priklauso? Greičiausiai. Gal dešimt slogų išgydytų už vieną gyvybę? Tu žinai?
- Nežinau, - ramiai atsakė Arūnas. – Ko gero niekas nežino.
- Bet balansas išlieka. Katinas tarsi asimiliuoja ligą, jos blogą energiją. Už tai paaukoja tokį patį kiekį savo gerosios energijos - savo gyvybę. Kol galiausiai pats miršta.
Nutilau. Laukiau Arūno patvirtinimo.
- Galiu paklausti, ką jis tau pagydė?
- Aaa, - trumpam pasimečiau. - Sunku pasakyti taip staigiai. Bet tikrai neskauda kojos piršto, nors ilgai turėjau bėdą su juo. Ir nė karto nuo vakar keliai nesubraškėjo. Dar su nugara buvo reikalų... skydliaukė. Tik tam jau tyrimų reikia, kad sužinoti ar pasveikau.
- Arba dar kartą apsilankyti pas katinus.
- O galima?
- Galima, bet ne iš karto. Yra tam tikra procedūra.
- Tai aš katiną greitai surasiu.
- Reikalas truputį sudėtingesnis. Su tavim kai kas pasikalbės asmeniškai, įvertins, taip pat turėsi rasti pasekėjus, ir, aišku, finansai... Sistema yra atidirbta.
- Papasakok.
- Ne dabar. Gerai? - paprašė ir iš karto palankiai pridūrė. - Džiugu, Petrai, kad neapsirikau dėl tavęs. Tada ir po to susigaudei nesunkiai kas ir kaip. Matei, kas būna apsirikus?
- Ta isterikė?
- Aha.
- O nieko nebus, jei ji išplepės?
- Spėju tylės, kad netaptų pajuokos objektu savam rate. Toks žmonių tipas. Bet gali būt ramus. Esame normaliai registruoti. Tipo, uždaras klubas - laisvalaikio centras, kažkas panašaus. Maža kas kaip laisvalaikį leidžia.
- Katinus žudot, - įgėliau.
- Žudome, - atsikirto Arūnas nukreipdamas smilių į mane. – Jie mūsų ir stimpa sava mirtimi. Priekabių ieškai?
- Supratau - pravažiavom. Tiesa, - padariau minties šuolį atgal. - O karpa ant piršto taip ir liko. Katinui baigėsi gyvybės? Kaip jis pasirenka, ką gydyti pirmiausia.
- Dėl pirmumo pasirinkimo nežinau. Bet ne viską gydo katinai. Ar tu prašei, ar norėjai, kad karpa išnyktų?
- Hmm, - susimąsčiau. - Nepamenu tiksliai. Atrodo konkrečiai neprašiau.
- O turi prašyti. Reikia bent menkiausios užuominos, kitaip katinas nesikiš, tik diagnozę parodys ir viskas.
- Matai kaip... Šito nežinojau.
- Negalėjai žinoti. Kitą kartą žinosi ir būsi atidesnis. Gaunasi tam tikra loterija, nes nenutuoki, kiek katinui liko gyvybių, koks yra tavo negalavimų ir tų gyvybių santykis, koks ir kokių prašymų kiekis bus patenkintas.
- Darosi įdomu.
- Būtent todėl dabar pats metas papietauti, - jis žvaliai trinktelėjo delnais per stalą ir atsistojo.
- Palauk. O kiek kartų tu ten buvai ir kada paskutinį kartą? Tai yra priešpaskutinį?
- Su tavim ketvirtą kartą buvau. O priešpaskutinis... kažkada šį pavasarį. Einam, - paragino.
- Jei centras dirba du metus, tai gan dažnai ten lankeisi. O gal yra kiti panašūs centrai? Ir ką tu gydeisi? - neatstojau su klausimais.
- Einam, - Arūnas net pačiupo lengvai mane už alkūnės. - Niekur nenuskubėsi. Dar prisikalbėsime.
- Na bent pasakyk, kas tau negerai buvo.
- Ketvirto laipsnio smegenų navikas, diabetas, trumparegystė man buvo pagrindiniai priešai. Manau, po vakar pagaliau esu švarus. Atsakiau?
Nutylėjau. Išėję pasukome į judrią gatvę. Nutarėme papietauti toliau esančioje mūsų mėgstamoj užeigoj. Teks paėjėti 10 minučių. Mieliau pasilikčiau vietinėj valgykloj, bet tikėjausi dar kažką daugiau sužinoti. Tarsi tarp kitko pastebėjau:
- Čia tokios didelės babkės gali vaikščioti...
- Ir vaikšto. Patikėk. Lygiagrečiai su labdara, - atsiliepė Arūnas.
- O iš kur tu tiek žinai? Iš to, kas tave atvedė į centrą?
- Suprantama.
- Tai kada man viską papasakosi? Be užuolankų, - pridūriau.
- Kiek reikia, sužinosi. Bet jau sakiau – turiu privilegijų.
- Kokių?
- Oi, ir atsargiam reikia būti su tavim, Petrai, - nusišypsojo Arūnas. – Turiu rinkti žodžius, kad neišplepėti daugiau, negu yra vieša.
- Apie ką tu čia?
- Prisimeni VDU menų fako studentą, kuris prieš 7 metus iškrito pro bendrabučio langą?
- Ne. Kodėl turėčiau?
- Mėnesį komoj gulėjo. Prisikėlęs pradėjo kliedėti neįtikėtinas teorijas, siūlė sudalyvauti jo sugalvotame eksperimente, prašė pinigų ir paramos projektui. Laiškus rašė, įstaigų duris varstė. Galiausiai metė mokslus ir išvyko į Rusiją. Laikraščiai apie jį rašė. Prisimeni?
- Atrodo lyg ir buvo kažkoks Gediminas ar Giedrius. Bet prie ko čia jis?
- Teisingai, Gedas. Aš su juo tame bendrabutyje gyvenau, bet kartu nesimokėme. Tiesiog gerai sutarėme, kartu vakarais pliekėme stalo tenisą, mums nebuvo lygių barakinių tarpe.
- Ir?! – jau norėjau kibti į atlapus Arūnui, kai jis nutilo trumpam.
- Tai jo idėja. Bet įgyvendino ją, išvystė Rusijoj. Rado reikalingus žmones su pinigais ir galimybę prisitaikyti prie įstatymų. Arba apeiti įstatymus. Kaip pažiūrėsi. Kol šiaip ne taip rado būdą legalizuotis. Buvo suformuota rimta teisininkų komanda. Nežinau detalių. Jis grįžo į Lietuvą ir čia atidarė filialą. Susirado mane. Papasakojo savo patirtį. Aš buvau vienas pirmųjų išbandęs.
- Man vis tiek neaišku. Kodėl visais varpais neskambina apie tai? Masės turėtų plaukti.
- Nes tai neįprasta žmonėms. Toli gražu ne visi perėję spiralę pasiekia tikslą. Todėl plečiamės po truputį kruopščiai atsirinkdami kandidatus. Kad kuo mažiau feilų būtų. Skundai, nepasitenkinimas gali užkrauti darbo centro teisininkų komandai. Štai tu, Petrai, ar jau spėjai kam nors papasakoti? Žmonai?
Neee, - nutęsiau. Supratau, ką norėjo pasakyti.
- Tai va. Teisingai. Niekur čia nenuskubėsi.
- Gerai, o gal žinai kaip jam tokia idėja kilo. Komoj susapnavo?
- Aha. Cha cha. Atsigulė į komą, pamiegojo, pasapnavo, - prisikabino prie žodžių Arūnas.  – Juokingai pasakei. Bet taip ir buvo.
- Ką jis susapnavo? – degiau nekantrumu.
- Kažkur internete klaidžioja jo prisiminimai. Gali paskaityti.
- O gali papasakoti dabar?
- Nebent bendrais bruožais. 
Jis išsitraukė cigaretę, prisidegė. Pasiūlė man. Papurčiau galvą. Jau para kaip buvau metęs rūkyti. Arūnas išpūtė porą dūmų ir prakalbo:
- Aš ir pats jo klausiau apie komą. Po jo pasakojimo supratau, kad prieš mane kitas žmogus, su aukštesnio lygio suvokimu ir patirtimi, mažiau žemiškas. Žinai apie Šriodingerio katę?
- Apie ką? – išsižiojau.
- Buvo toks austrų kvantinės teorijos fizikas sugalvojęs mintinį eksperimentą apie katę.
- Kokį?
- Galėsi pasidomėti, pilna informacijos. Bet trumpai tariant, uždarai katę į akliną dėžę kartu su nuodų buteliu, kuris valandos bėgyje gali sudužti su tikimybe 50 ant 50. Mes nematome tuo metu katė yra gyva ar mirusi. Taip ji atsiduria superpozicijoj. Atidarius dėžę superpozicija dingsta, galimos dvi tikimybės suvedamos į vieną realybe – katė gyva arba mirusi.
- Kažkokia nesąmonė. Kur šuo pakastas? – nesupratau.
- Superpozicija yra dviejų atskirų pasaulių sukūrimas. Įkišus katę į dėžę sukuriamos dvi realybės su gyva ir negyva kate. Atidarius dėžę pasirenkama tik viena realybė, kuri neturi jokio ryšio su kita.
- Ir kas iš to? Kaip tai susiję su studentu?
- Jis komos būsenoje sukūrė kelių pasaulių superpoziciją ir juos sinchronizavo. Hmm... – Arūnas net susiraukė susimąstęs. – Kaip čia tiksliau pasakyti. Įsivaizduok, mus kažkas stebi iš šalies, gal net patys save stebime iš šalies. Ir mus uždarius menamoj dėžėj mes atsiduriame vienoj iš superpozicijos realybių to stebinčio atžvilgiu. Vadinasi lygiagrečiai šiame momente yra begalė kitų realybių, apie kurias nieko nenutuokiame, su kuriom neturime ryšio.
- Mums ir nebūtina žinoti apie kitus pasaulius. Savo užtenka.
- O Gedas atsidūręs komoje tarsi iš šalies atidarė savo pačio dėžę ir pažiūrėjo į vidų nesunaikindamas superpozicijos. Jis lygiagrečiai stebėjo kelias savo realybes, vaikščiojo iš vienos į ką. Tai buvo kosmosas, ką jis man papasakojo su visom detalėm.
- Geeeras... – klausiausi ištempęs ausis. Autopilotu ėjau į priekį prasilenkdamas su praeiviais, peržengdamas nedideles balas. – Palauk! – staiga net riktelėjau. – Tu gi vakar prie stalo pasakojai apie kvantus, lygiagrečius pasaulius!
- Chi chi, - nežymiai nusikvatojo Arūnas. – Įvedinėjau tave į temą.
- Nu tu ir duodi su savo bajeriais. Gerai, toliau pasakok. Ką jis matė?
- Daugiausiai savo tikrą pasaulį, save komoje ir viską, kas dėjosi aplinkui. Bandydamas „keliauti“ toliau pereidavo į kitą pasaulį, kuris tarsi persidengdavo su kitais, ir toliau stebėdavo. Vienus daugiau pamatė, kitus mažiau. Na, tai nebuvo tiesiog žiūrėjimas akimis. Man Gedas aiškino, tai buvo panašu į atsiradimą kitame savyje įgaunant jo suvokimą, jutimus. Dar Gedas pastebėjo, kad pasauliai tikrai turėjo kažką bendrą su juo. Tai buvo jo pasauliai. Viename žmonės ir gyvūnai buvo lygiaverčiai, bendravo mintimis, sutarė. Kitame jis tarsi pieštame paveiksle atsidūrė. Trečiame jis galėjo gydyti kitus vien tik savo prisilietimu. Iki universiteto Gedas gyveno kaime, gyvūnų aplink sočiai, namie katiną laikė. Univere – menai, dailė, pats mėgo tapyti. Ir svarbiausia – jam buvo diagnozuota lėtinė leukemija. Jis daug domėjosi vėžio gydymo galimybėmis. Taigi, komoje kažkaip mistiškai iš pasąmonės išlindo jo kiti galimi pasauliai ir susijungė. Atsidūręs sinchronizacijoje jis rado būdą kaip išgyti. Gedas sakė, kad būnant vienu metu vienoje realybėje, nesvarbu kurioje, atsakymo nesužinotų. Kaip sakoma – kolektyve ir tėvuką gerai mušti, - Arūnas nusišypsojo patapšnodamas man per petį.
Stengiausi suvirškinti neįtikėtiną pasakojimą. Mes priėjome užeigą. Kolega sumaigė nuorūką ir išmetė į šiukšliadėžę.
- Duok cigaretę, - paprašiau sustojęs.
Jis nusijuokė išsitraukdamas pakelį.
- Neilgai truko tavo celibatas? Gal nereikia? – paklausė pašaipiai.
- Reikia, Fedia, reikia, – atsikirtau prisidegdamas cigaretę. Išpūtęs gardų raminantį dūmą paklausiau. – Tai Gedas prisikėlė iš komos pasveikęs?
- Ne. Jis jau žinojo kryptį ir ieškojo optimalaus kelio. Iš principo gyvūnas gali būti bet koks, bet katės labiausiai tinka, efektas didžiausias. Ir neturi jos devynių gyvybių, gal tik yra labiau gyvybingos. Jis eksperimentavo, hipnotizavo save, siekė būsenos. Jam pavyko. Po metų medikai jo kraujyje neaptiko nė pėdsako vėžio. Tada Gedas norėjo pasidalinti savo metodu, padėti kitiems. Ir su manim bandė. Jam nepavyko. Kažko trūko. Dauguma, į ką jis kreipėsi su geriausiais ketinimai, galvojo, kad jam stogas pavažiavo. Reikėjo labiau išplėtoti metodiką. Rusijoje turėjo pažįstamų. Ten ir rado pasitikėjimą ir rimtą paramą.
Tokia tad istorija, - užbaigė Arūnas.
Daugiau nieko neklausinėjau. Arūnas mindžikavo pirmyn atgal nuleidęs galvą. Matyt, paniro į šios istorijos prisiminimus. Baigiau rūkytį. Mes užėjome į vidų ir užsisakėme pietus. Patiekalus atnešė greitai, ir mes įnikome valgyti. Kažkodėl prisiminiau  vakar dieną, apsidairiau ar niekas negirdi ir pritildęs balsą pasiteiravau:
- Klausyk. Vakar, kai mane verbavai, kam tas slapukavimas, šnabždėjimas, dairymasis į šalis? Kam galėjo būti įdomu, ką mes vakarui planuojame? Negi yra visur esantys priešai-šnipai, plagiatoriai kinai?
Arūnui vos nepasipylė sriuba iš burnos, kai prunkštelėjo. Nurijo gurkšnį ir išsišiepęs įdėmiai pažiūrėjo į mane.
- Atsipalaiduok, Petrai. Tiesiog prikolinausi, kad tau didesnį įspūdį padaryti.
2014-11-16 20:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-30 10:34
warwa
fabula ir visa kita nusavinta, pateikta negrabiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-09 09:49
Šriodingerio katė
Čia geras. "Atsipalaiduok, Petrai!" :-) Net pavydas ima, iš kur tu moki taip rašyti :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-15 02:49
ieva3003
Labai aiškiai, suprantamai ir įdomiai apie tą gyvą-negyvą katę. Galėtų būti Vikipedijoje, kaip visai smagus Šriodingerio katės paaiškinimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-02 10:47
poeziją turime daryti visi
Atsipalaiduok, Petrai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-24 03:07
Pelas
Dėkui už įvertinimą ir už pasisakymą. Man visų nuomonės yra svarbios, bet ne žūtbūtinės. Gal dėl to nebūtinumo ar neturėjimo užsiciklinimo ant tik gerų įvertinimų, manyje ir nėra nepakantumo čia verdančiai košei, kurį jaučiu tavyje (tavo pasisakyme). Žmonės tiesiog dalinasi savo nuomonėmis, vieniem taip atrodo, kitiem kitaip. Taip pat ir Aurimas turi savo suvokimą, kurį ir skleidžia. Jis turi teisę, o aš galiu nesutikti, net ir paprieštarauti jam galiu, bet tik vieną kartą ir nestipriai. Tiesiog duoti suprasti, kad kitaip galvoju, viskas. Toliau ginčams neverta gaišti laiko. O tau dar kartą pritasiu, manau Aurimaz per stipriai sau susikūręs kažkokius standartus, kas jam kaip fantastui ne į naudą, jis/jo kūriniai/rašymo stilius tampa per daug vienodi. Ok, tai gražu, populiaru, graibstoma, bet ne man... tarkim, skonio reikalas. Kitas dalykas, kad tas ar tas turi būti rašoma, paaiškinama, logiška. Bet c'mon, tai juk fantastika, davai pafantazuokim.
Dar kartą dėkui už įvertinimą ir gerus žodžius. Malonu. Pasidomėsiu ir aš tavo kūryba labiau, tik neskubant.
"Being John Malkovich" lyg ir mačiau, bet gal viena akim, neprisimenu nieko. Reikės atrodo dar kartą pažiūrėti, kad jau rekomenduoji ir lygini.

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-23 17:32
forehater
Apskritai, nuo kada rasyk.lt patapo jobana fizikų buveine, Aurimai?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-23 17:15
forehater
Man labai patinka skaityti tavo prozą. Tikrai. Esu čia niekas ir neturiu jokio balso teisės, bet gal bent mano nuomonė tau bus svarbi. Visų pirma, negaliu pakęsti, kai čia esantys ima kabinėtis prie to, kas yra realu ir to, kas nėra. Ar labai istorija būtų įdomi paprastiems žmonėms, jeigu būtų parašyta išvien moksliniu stiliumi arba prigrūsta tik sausų paaiškinimų, kodėl katės daro taip, o ne kitaip? Tai, ko labiausiai nesuprantu Aurimo kritikoje, yra tokio detalumo paskirtis. Ar apskritai šis kūrinys būtų gimęs, jei autorius būtų vadovavęsis vien tiktai tiksliais fizkiniais eksperimentais ir moksliniais faktais... Juk galų gale viskas kūrinyje nepastebimai ir sueina į tą žodelį 'magic', kurį savo pasakojime autorius pavadina Gedo sapnu. Sapnas - paaiškinimas visai tai procesijai, kurią atliko veikėjas. Man čia viskas aišku, nes yra toks žodis 'mistika'. Nieko bendro neturi su moksline fantastika. Galbūt tai tiktų vadinti "mokslinė msitika"? Labai patraukliai pačiam skamba. Ir šiaip nemėgstu Aurimo. Daugiausiai - dėl snobiško jo kabinėjimosi ir nuolatinio noro, kad autoriai rašytų būtent taip, kaip jam atrodo teisingiausia t.y. vadovautis faktais ir vien tik jais, nenukrypti jokiais būdais nuo realybės ar science fiction elito (įdomu ar jis pats save tokiu laiko?) ir rašyti tiktai kokių 3-4 žmonių auditorijai, šioje svetainėje save vadinančiais le fantastais. Užteks. Išsprūdo užslėptos nuoskaudos. Grįžtant prie kūrinio, skaičiau su pasimėgavimu. Vis mėginau prisiminti, kokį mėgstamą filmą šis kūrinys man primena. Tai "Being John Malkovich". Siužetas ir idėja gan panašūs. O ten tokia mistinė juodoji komedija labai juokinga gavosi. Daug užslėptų temų ir simbolių. Rekomenduoju pažiūrėti, jei dar nematei. Dėl pabaigos sutinku - nėra ten jos, nebent bus tęsinys. Lyg ir buvo sukurta užuomina tam. Dar gali ją sukurti. Jei tik norėsi. Regis, suradau naują mėgiamą rašytoją (tikiuosi ne dar vieną kažkieno alter ego, kuris čia jau sėdi n metų). Tai nutinka labai retai čia. tai yra, kad surandu naują įdomiai rašantį žmogų. Man patinka tavo rašymo stilius, tik su tais nupasakojimais tikrai šiek tiek persistengei. Bet bendras vaizdas tikrai geras, tik gal šiek tiek mažiau aprašymų kitą kartą, prašyčiau. O šiaip gerai. Iš manęs 4.5 būtų. Skaitysim toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-12-05 18:03
ONYX
Jei kalbėti apie fiziką arba apie mokslą plačiąja prasme, nei vienas fantastinis filmas arba romanas neapsieina be absurdiškų nesąmonių. o jeigu yra kitaip, tuomet jis įdomus nebent S. Hawkingui ir panašiam elektoratui. Mes gi, kiek suprantu, taikome labiau į nuotykinę erdvę, galvočiau, kad tie visi tikslieji mokslai turėtų būti antrame-trečiame plane, daug svarbiau nuotaika ir kūrinio įtrauklumas.
Be to, visiems skirtingai reikia to mokslo fantastikoje. Neseniai žiūrėjau "Interstellar" - nuomonių daugybė: vieniems perdaug SCI-FI ir visokiu singuliarumu, kitiems perdaug dialogų, arba amerikietiškos vėliavos, dar kitiems (turbūt S. Hawkingui ir ko) pernelyg toli nuo tikrojo mokslo. O kabinėtis visuomet atrasime prie ko. Man asmeniškai absurdišiausia scena, kai į pabaiga jis perduoda sau ir dukrai žinia "Lik", o pats tuo pačiu išbeldžia jiems slaptos bazės koordinates :))Bet filmas yra geras nepaisant viso to broko.
Taip ir čia, nuomonių gali būti įvairių, bet, apart skystos pabaigos, kuri atsiranda turbūt iš silpnoko siužeto (katės gydo, na ir ką?) daugiau kabinėtis gali nebent prie paskyrų detalių, visiems ir kiekvienam subjektyvių pastebėjimų, asmeniškų ir nebūtinai teisingų :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-12-03 15:42
Flax
Kad bus šriodingerio katė įtarti galima po kelių dialogų su Arūnu apie naujus katukus ir kvantinius kompiuterius. Labai norint, galima buvo šiek tiek labiau užmaskuoti, žinantys Šriodeingerio paradoksą atkapstys ant ko pastatytas siužetas skaitymo pusiaukelėje.

Bet ok, ne esmė, idėja įdomi, istorija irgi. Jaučiasi, kad idėja gerai apgalvota ir nuosekli.

Pabaiga negera. Tai yra, pabaigos nėra. Stilius paglamžytas, šlifuotinas, veikėjų paveikslai ganėtinai stereotipiški.

Bet pasakoti moki, o tai svarbiausia. Retas moka papasakoti taip, kad vaizduotė pati pieštų detales neperkraudama sinapsių tekstu. Dialogai neperkrauti ir gyvi. Tau pavyko, congratulations. Varyk toliau. Dirbk. Duosiu 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-12-02 10:16
Aurimaz
Pelas, problemos su fizika prasideda tą pačią akimirką, vos tik pamini konkrečius fizikinius terminus. Nesvarbu, jog tai fantastika ir jog egzistuoja Google, kuriai taip patogu suversti visą kaltę. Bet kuris fizikas pajustų nenumaldomą norą pataisyti kelis terminus ir užpildyti kelias spragas. Bet jei skaitytojas neraukia apie fiziką, tuomet viskas atleistina.
Kita situacija būtų, jei naudotum magiją, nes jai nėra jokio mokslinio pagrindo. Tačiau kvantinė kompiuterija, kvantų teorija ir pagaliau ta vargšė katė, kuriai visi daro ką tik nori, tik ne tai, ką Šriodingeris buvo sumanęs... visa tai turėtų būti pateikta tiksliai, jei nenori apsijuokti prieš mokslo pasaulį.

Visa diskusija po kūriniu man šiek tiek priminė šiuolaikinių moksleivių dilemą: "kam mokytis, jei gali pagūglinti?"
Aš irgi norėčiau užduoti klausimą - kaip jūs vargšeliai gūglinsit atominio karo įkarštyje, kai visas internetas bus nuspinduliuotas velniop? Einšteinas gerai sakė, jog po tokio karo pagrindinis ginklas bus akmeninis kirvis. Nes nė vienas naujosios kartos atstovas negalės pagūglinti ir pagaminti tobulesnio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-28 07:41
Damastas
Beveik zinau kur tas kolega perka sau kebabus :)
Kadangi fizikos neismanau, o jei tiksliau, esu susipazines panasiai tiek, kad mazdaug suprasciau apie ka eina sneka, tai man josios kaip ir uzteko, ir perdaug nereikalingu klausimu nekilo.
Trumpai kalbant apie pacia literatura: pirmos dvi dalys - geros, praktiskai taisyti reiketu nebent pacia kalbos kultura. O su intrigavimu ir personazais, ir netgi dialogais is esmes viskas tvarkoje. Pabaigoje nera jokio BUMT, o turetu buti, nes kurinys nera nei filosofinis, nei grozinis ir viskas pastatyta ant pamazu vynojamos intrigos. Trecia dali turbut reiketu skelti i dar dvi (pazadas, kad reikes susitikti su kazkokiu zmogum lyg ir buvo) ir galbut susitikimo metu padaryti ta finalini akorda kuris finaliskai viska mums ir nusviestu.
Stiprus 'keturi' butu ir nuo manes.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-25 09:21
Pelas
Dėkui visiems už pasisakymus (net ir keistus) bei įvertinimus.
Paprastai nepuolu ginčytis dėl, mano galva, klystkeliais nuėjusių pastebėjimų komentaruose. Tačiau Aurimaz tarsi išsako abejonę-klausimą. Reikia atsakyti. Fiziką tikrai paviršutiniškai išmanau. Galėčiau googlinti bei vesti teorines paskaitas kūrinyje. Tik ar tai duos pliusų? Todėl mokslinės teorijos sukištos į paprastų personažų dialogus. Ir personažui tų teorijų tikslumas toli gražu ne pirmoj vietoj, o tik pagalbinis/pavyzdinis dalykas nusakant svarbesnius tikslus. Juolab ir užsimenama kalboje - visa informacija internete. Ar tyčia personažus priekvailius kūriau? Tikrai ne. Jie man gavosi tokie netyčia :)))  Juokauju. O jei rimtai - asmeniškai aš (mažai išmanantis fiziką) išgirdęs tokius teorinius pasakojimus tikrai nepagalvočiau, kad pasakotojas yra priekvailis. O jūs pagalvotumėte? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-23 22:39
Aurimaz
Kūrinys įdomus, bet mokslinės teorijos papasakotos taip skystai, jog imi abejoti, ar čia autorius apie fiziką paviršutiniškai išmano, ar jo personažai tyčia tokie priekvailiai sukurti.
Šiaip ar taip, vienas originalesnių darbų pastaruoju metu. Sveikinu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-17 13:47
lailaiminga
čiūra - mara ir įtraukė:))

skaičiau - nekvėpavau :D
kojas ant suolo susikėliau :D
buvo baisu :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-17 12:41
Vajus
Neblogas kūrinukas. Man gal kiek per daug tų procedūrų aprašymo, tačiau kūrinį perskaičiau visą.
Jei viskas būtų pusė velnio, tai pati pabaiga kaip kūriniui visiškai nevykusi - tokia, tarsi lauktų tęsinys.
Tačiau vis tiek 4-.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-17 05:33
saulutesaulyte
Geras ir iš kur tiek fantazijos
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą