2017. Nile ir kometoje

  Dairytis po ateitį nebuvo drąsu. Kartais manydavosi, kad šalia savęs nieko joje nėra, tik atgijusi lazda, kurią, atrodė, protinga vadinti „Mano dzievuliu“ ar bent „Lizdeikos lazda“. Geriau tikėtis nederėjo, bet retsykiais pasijausdavo, kad tokios tuštybės priežastimi pats ir esu. Atsitiktinai kažką krapšteli ir, žiū, atsiranda Eilėraštis, atsiranda Vaidinimas. Pažįsti juos, atsimeni ir neatrodo, kad dėl to reikia stebėtis, nes jie gi — dvasiniai. Kas trukdo šią tuštumą apgyvendinti kad ir šitaip sutvertomis būtybėmis? Tačiau nesistebi ir dėl kitų dalykų – net Gedimino pilimi su nupiešta ir iškelta trispalve. Nesistebi ir atsiradusiu kampu, kad Lizdeikos lazdai būtų patogiau pastovėti. Va padarė jis tai, ko pageidavusi žynio lazda, ir dingo, išnyko. Ar jis irgi dvasinis? Kaip kad ir Gedimino kalnas su jo pilimi? Ir nesusimąstai, kad, ot, tarkim, panorėsiu aš, panorės kažkas kitas, kad jų nebūtų čia, ir nebus, ir išnyks.
  Jau anksčiau neblogai pramokęs kalbėti su savimi, dabar tai darau dažniau. Tai lyg tampa poreikiu. Atsiradus čia, nebuvo dar laiko užmiršti, kaip nesmagiai pasijausdavau, netikėtai pasijautęs, kad ir viešose vietose pasigirsta dialogai su savimi. Nusistebėdavau — kaip gi čia taip? Negi galvos smegeninėje varžteliai atsisukinėja? Ką žmonės pagalvos? O dabar?
  Dabar tai netrukdo. Jaučiu net, kad be jų neįmanoma, kad be jų tie patys smegenys pradėtų samanoti, kerpėti. Labai panašu, kad ir į bažnyčią atėjęs, nesidrovėčiau pasikalbėti su savimi nepaisydamas, kad esu girdimas. Ir tikra, kad atsiradus ateities laike, nustebti darosi vis sunkiau. Kartais atrodo, kad neįmanoma. Tačiau pasitaiko ir kitaip: šit sužinai, kad po dešimties metų kosminės kelionės, sukorusi 6, 5 milijardų kilometrų, ant kometos 67P nusileido Philoe ir kaip neaiktelėsi.
  — O dangau, koks tu geras, koks begalinis, — kruta pačios lūpos. — Dėkui tau, kad toks esi: kas tik panori, visi tavyje  sutelpa, — prasidėjo dialogas su savimi. Tačiau ši kartą jis irgi nori pasirodyti puošnesniu ir negaliu nepritari tokiems jo norams. Keliu krūtinę  aukščiau, kad joje atsirandantiems žodžiams būtų lengviau. Akyse vėlgi Philoe atvaizdas ir kalbu:

Lieki, žinau,
Namo atgal negrįši.
Tačiau dabar — ne apie tai.
Pažvelk į savo vardo karalystę,
Į Nilą užtvenktą pažvelk.
Nebūna upės labai gilios.
Nebent tik potvyniai salas užlieja,
Bet — argi amžinai?
Pavargę vandenys
Sugrįžta tarp krantų
Išnyra salos vėl į žalią laisvę:
Atkusk, širdie,
Žibėkit akys.
Bet nežinau, aš o, Philoe,
Ar bent nors kartą pasitaikė
Po Nilo potvyniu,
Po vandeniu
Skandinti savo karalystę

  — Ta va, tai va, Pranuci, — kalbu pats į save,  — O koks smagus vardas! Philoe... Beveik kaip Perloja. Labai tikėtina, kad kito karto jau nepasitaikys ją  taip išgirsti. Nepasitaikys arba... 
  — Kas „arba“?
  — Jau dabar nedaug kas atsimena ir žino, kad Philoe pirmiausia yra sala. Tiksliau, buvo sala.
  — O kur dabar jinai? — vėl klausiu ir netrunku  atsakyti:
  — Kalbi lyg nežinotum
Undinės giesmę jau išmokusi giedoti.
  Ir iš tikrųjų panašiau rodyti į Philoe Nile kaip į undinę. Patvenkta sala praranda salos statusą, savo apibrėžtį. Tačiau vis dėlto visuomet išlieka galimybė ir vėl jai iškilti. Ne, ne, apie Philoe salą negalima kategoriškai teigti:   
Lieki, žinau,
Namo atgal negrįši, —
  Pakaktų kokiu tai  būdu nustumti Asuano užtvanką nuo Nilo ir, prašau, matykite — vėl Philoe sala.  Gyva. Esanti.  Kad ir kiek metų praėjo nuo 19jčče ėšu  p  ... išlaisvinti Nilą nuo Asuano  užtvankos ir, žiū, vėl sala. Bet tuoj pakeliu akis į  kosmosą, į ten, iš kur tik pranešta“
      Nusileidau! Mano naujas adresas: 67P 
  O mūsų su Lizdeikos lazda? — susikaupiu pamąstyti, — Koks mūsų adresas? Ar kam nors pranešėm, kur ir kaip reikėtų mudviejų ieškoti? Na taip, tas tiesa, kad netoli atitrūkę į ateitį, tik už dviejų metų nuo dabarties. Gal todėl ir mums patiems  atrodo, kad visiems plika akimi esame matomi, o iš tikrųjų?     

Tyliu. Patylėsiu.
Ir, regis, norėčiau
Kad mano tyloj
Gyvybė nauja atsirastų.
O lazda Lizdeikos,
Dzievuliau manasis, nepyki —
Jau šitaip mąstyta ne sykį.
Apkurtęs esu savimi
Ir akys nemato,
Nesuvokia protas būties paslapčių.
Netgi manęs,
Netgi savęs
Jis nemoka suprasti.
Kalbu su tavim, o lazda Lizdeikos
Ir žodžiai kaip pienas į lūpas tau teka,
O aš štai ir vėl – į pievas, į pievas:
Esą, norėčiau, kad  mano tyloj
Gyvybė nauja atsirastų

Kas šitaip kalbėjo kada su tavim?
Nebent gal pagonių Dzievulis žaltys?
Kas šitaip keistai mus iškėlę,
Nokina laike ateities?
Sakyk, ar ne priemaiša esame jai?
Ar ne lašas deguto
Į statinę medaus.?

Lizdeikos lazda
Tu apie  — ką?
Užmiršęs Nemuną į Nilą rodai.
Nepanašu. Bet kaip žinoti,
Kokios papūgos galvoje.
O kita vertus, regisi, kažkas ir jos,
Nile užtvindytos  salos,
Užmiršti mums neleidžia.
Klausykime, gal undine
Ir mums, Pranuci,  pagiedos.
Sakyčiau, netoli  nuo  Lietuvos
Bet Nemunu į Nilą nenuplauksim.

Vėl pakeliu akis į kosmosą ir atsitinka taip, kad vienoje akyje — sala Philoe, užplūsta Nilu, o kitoje — Philoe, nutūpusi ant  kometos 67P. Netoli viena  kitos, tik per nosį. Tačiau kaip susitiki, kaip pamatyti, jeigu nosis neleidžia? Pirmoji mokosi  giedoti undine, o  antroji, įsikibusi zondu į Klimą Čuriumovą ir Svetlaną Gerasimenko skuodžia 66 tūkstančių per valandą greičiu ir...  papūsk jai į uodegą.