Renesansas adventinių žvakių liepsnom pripėduoja
Ant išbalusio lango grakščiais siluetais šokėjų.
Aš matau blyškiaveides damas, tituluotus sinjorus
Ir apsnūdusį vakarą žingsniais salsvai suletėjusiais.
Kaip norėčiau ir aš pralingiuoti suplonintu liemeniu
Bei rauktiniais sijono užgožti apgriozdintą erdvę.
Efektingai alsuoti save tyloje įsirėminant
Į gracingą paveikslą, kuriam pasilikčiau gyventi.
VIEŠPATIE, TIK Erlai ir gali būti neaišku- žvakių atšvaitai ant lango šokinėja. Liepsnos lyg perbėga, palikdamos žymes-pripėduoja, o rodos šokantys siluetai - grakštūs,renesansiški.
nežinau, nežinau. skaitant toks jausmas, kad liptum laiptais, paslystum ir nudardėtum žemyn ant subinės. bet frazę "kaip norėčiau ir aš pralingiuoti suplonintu liemeniu" išsitatiuruosiu ant kairės rankos. mat kartais melancholija kamuoja.
pirmas ketureilis jau gražus, sutvėręs kalėdinę nuotaiką tokią iš "spragtuko", kad man visai patiko kaip išbaigtas fragmentas Kalėdų, pavadinčiau jį (pirmą ketureilį) "Advento fragmentas" ir palikčiau kaip išbaigtą.
Dabar nenuobodus, bet tą sutvertą advento nuotaiką sujudina, griauna veiksmas, noras, svajonė troškimas, jau kitas eilėraštis,nebe tos nuotaikos tik kalėdinis fragmentas. atrodo jau reikia kito pavadinimo, ir taip skaitant, pagalvoji, kad čia mergaitė degtukus pardavinėja, ir mato kaip paveikslo rėme vaizdą pro langą, ir kas ten viduje už jo, o degtukų niekas neperka, o ji taip norėtų... sušąla ir numiršta. Todėl ir kito pavadinimo jam reikia, kai veiksmas ir noras įsijungia, prašosi kito pavadinimo, minties akcentuotĖ persijungia ne į kalėdinį fragmentą, o į ilgesingą svajonę, norą, kuriai lyg ir lemta likti tik svajone, jau akcentas ne Kalėdų fragmente, kai įsijungė antras posmas - perjungė visumoje dėmesio fokusuotĘ į svajonę, į ilgesingą troškimą. ne į adventą. .