2017. Gaidys

Apsižvalgau.
Ne vieną kartą jau,
Vis paketindamas daugiau taip nedaryti.
Čia daug erdvės —
Platu, toli... 
Nors kulkomis lekiok.
Čia taip, kaip ir privalo būti:
Dangus yra dangus,
Tačiau jeigu tik man jo tiek,
Atsiprašau,
Kaip tremtiniui kad Sibiro,
Jo šitiek man per daug.

Na, belskit, belskit į mane
Ir nesvarbu kas – priešai ar draugai.
Štai ji, pirma lemties diena,
Kurią iš Visagalio išprašiau.
Aplenkus laikrodžius ne mėnesiais, o metais. 
Sekmadienis.
Sausio  pirmoji.
Kažin, ar lig bažnyčių,
Iki altorių čia toli?
Seniai duris jų klebenau.
Dabar taip neturėtų būti.
Ir vis dėlto nepaisant, kad esu
Sunkiausia patikėti, kad išties Esu

Na taip, išmėtytas  kaip Grigo bites
Na, taip, atrodo, iš visur save girdžiu:
O aš? kur aš? Ar čia tikrai esu?
O jeigu taip, tai ką veikiu?

Sunki lazdą į kampą pastatyta.
Ir išgirstu, kaip gieda man pažįstamas gaidys,
O ir giesmė iš metų ankstesnių:
Kakariekūūūū!
O plunksnos sesės,
Plunksnos broliai,
Kiek daug niekučių,
Kiek niekūūūū
Dejuoja mūsų galvose

Aš:
Maniau, kad į aukštesnę būtį
Gaidžiai neatplasnos,
Bet tu, brolau, ir čia ankstyvas.
Dar tik pradžia penktos.

Gaidys:
Kaip visados.
Tokia manoji prigimtis.
Nei peikti, anė girt dėl to neverta.
Bet kurkis, Pranai,
Nesiguosk šventovių smilkalais.
Nepaisant kad dievai arčiau tavęs,
Bet buityje ir čia jie nepadės.

Aš:
Gražu girdėt tave, gaidy.
Maža  galva, bet protas
Ne iš šiukšlynų išlesiotas,
Ir pasakorius, regisi, ne prastas.
Tačiau pabūki paslaugus
Ir mestelėk man lazdą,
Matau, kampe  bestovi.

Gaidys:
Ji savo vietą žino
Vienintelė tau būsią paslaugi.
Pašauk -  ateis, o aš – toli.
Džiaugiuosi, kad giesmė skardi,
Todėl dažnai ir jai nereikia durų.
Bet suprantu, ir tu nepėsčias...
Į Amžinąjį Atilsį išleistas,
Tačiau guvus,
Tačiau kruti...

Ir užgiedojo vėl gaidys
Iš mano žodžių kažkada
Į burną jo įspraustą giesmę:
Kakariekūūūū!
O plunksnos sesės,
Plunksnos broliai,
Kiek daug niekučių,
Kiek niekūūūū
Dejuoja mūsų galvose.

Ir šitiek pagiedojęs, išmintingai tarė:
— Maniau, kad pasaką paseksiu,
Bet ogi – ne.
Negreit į tavo kalendorių
Atplauksime Žeme.
Žaizdoti, žinoma,
Ir dar labiau suluošinti siela. 
Tuomet ir aš išeisiu tau  lazdos paduoti
Gal būt ir pats pasinaudodamas jos paslauga.
          ---------------