St SebastianasKonkurse pagal Andy Kehoe iliustracijas šis kūrinys laimėjo II-ąją vietą.
Creatures of Synchronicity
Kopteris dar šiek tiek siūbuoja po gana grubaus nusileidimo. Niekada nebuvau geru pilotu. Dabar dar ir rankos šiek tiek dreba. Šalmo viršuje neįkyria geltona spalva šviečia skaičiai, rodantys mano pulsą. Jei pasieks raudoną ribą, skafandras išsiųs įspėjimą į laivą, o aš to visai nenoriu. Bandau nusiraminti atlikdamas rutinines užduotis: patikrinu prietaisų parodymus, atsegu skafandro laikiklius, kurie negarsiai spragtelėję paleidžia mane iš krėslo. Pravėręs liuką pajuntu, ar bent manau pajutęs, oro dvelktelėjimą išorėn. Šios planetos panorama visada man sukelia nostalgiją, tačiau būtent ji dabar nuramina širdį. Akies krašteliu pamatau, kaip skaičių spalva pasikeičia į žalią. Gelsva svetimos planetos pieva, tolumoje stūksantis kalnas ir ištisą parą juodas dangus verčia pasijusti vienišiausiu žmogumi visatoje, tačiau vis dėl to tas vaizdas turi ir kažką patrauklaus.
Manau, buvai teisus sakydamas, kad kartais būnu per daug apsėstas kokia nors idėja ir dėl jos galiu aukoti viską. Tikriausiai būčiau sugalvojęs ką nors kitą, jei ateityje lauktų dar viena ekspedicija. Dabar mes panašūs į lobių ieškotojus, kurie giliame urve randa milžinišką skrynią ir pasitraukia nuo jos net nepabandę atidaryti. Manau, tai vienintelis būdas įrodyti, kad neklydau. Žinau, kad Tu pirmas žiūrėsi į tai, ką aš dabar matau, ir jausi tai, ką jaučiu. Argi Tau panašu, kad klysčiau? Gaila, kad negaliu parodyti to, kas vyko seniau.
Pirštais perbraukiu per žolę. Ji nenoriai linguoja. Nors žinau, kad tai labiau panašu į koralus, o ne į tikrą tikrus augalus, tačiau šiuo metu man maloniau galvoti būtent taip. Tarsi šią žolę būtų išdžiovinusi kaitri saulė arba ji dar būtų neatsigavusi po žiemos. Kairėje pradeda tekėti palydovas šiek tiek pagyvindamas kraštovaizdį. Įdomu, ar koks nors gyvūnas užsuks pažiūrėti į mane?
Jau pirmosios ekspedicijos metu ši planeta pasirodė mažų mažiausiai keista. Ji vienintelė sukosi apie baltąją nykštukę, turėjo dydžiu jai beveik prilygstantį palydovą, praktiškai simetrišką paviršių ir gyvybę. Būtent pastaroji mane labiausiai ir sudomino. Ji nebuvo primityvi, ne vienaląsčiai, bakterijos ar kita smulkmė, o normalūs gyvi organizmai. Tačiau pirmą kartą mes čia tik stabtelėjome, tikrasis tikslas buvo visai kitur. Daug žadantis ir sužlugdęs lūkesčius.
Antroji ekspedicija įvyko ne dėl biologų spaudimo, o tik todėl, kad niekas nepatikėjo, jog planeta gali būti tokia simetriška. Jei yra kalnas vienoje pusėje, panašų rasi ir kitoje. Žemynai vienas nuo kito atskirti plačiomis vandens juostomis ir, žiūrint iš kosmoso, planeta labiau priminė milžinišką futbolo kamuolį, o ne dangaus kūną, kokį mes įpratę matyti besisukant apie žvaigždę. Būtent antrosios ekspedicijos metu galėjau išsamiau patyrinėti visą ekosistemą. Ji buvo bene tobula. Kiekvienas organizmas čia puikiai derėjo, atrodė tobulai sukurtas šiai planetai. Ir tai buvo tikrai uždara sistema. Jeigu ją perkeltum į kitą visiškai sterilią planetą, ji toliau sėkmingai gyvuotų. Organizmams nieko nereikėjo iš to paviršiaus ant kurio gyveno. Jiems tereikėjo žvaigždės, atmosferos ir vienas kito.
Antrosios ekspedicijos metu pirmą kartą pamačiau juos. Visai atsitiktinai. Kraudamas daiktus į kopterį pamačiau mirštantį seną antilopežį. Prieš jam nukrentant ant žemės netoliese atsirado trys siluetai. Jie pastovėjo šalia kritusio gyvūno tarsi atiduodami jam paskutinę pagarbą ir paslaptingai išnyko, tarsi dūmai pūstelėjus vėjui. Nedaug trūko, kad nebūčiau tam skyręs didelio dėmesio, tačiau aš juos pamačiau dar kartą. Prie kito gyvūno, kuris taip pat keliavo anapilin. Manau prisimeni, Tau jau pasakojau apie tai?
Jaučiu, kad pulsas pradeda dažnėti. Sėdant į kopterį viskas atrodė gerokai paprasčiau. Trys dienos svarstymo, galiausiai priimtas sprendimas, kuris man atrodė visiškai logiškas. Juk pats supranti, kad aš negaliu grįžti į Žemę žinodamas, kad palikau neužbaigtus darbus, kad galėjau prisiliesti prie tikrai unikalaus reiškinio ir paprasčiausiai nuleidau rankas. Galbūt juos pavadins mano vardu?
Trečioji ekspedicija turėjo atskleisti visas paslaptis. Netgi kaip privaloma įranga įrašyti trys mnemoskeneriai. Tikriausiai būtent inventoriaus sąrašas turėjo daugiausiai įtakos mano sprendimui. Žinau, kad Tu padarysi viską, kad iškrapštytum reikalingą informaciją. Ir tikiuosi, kad pamatysi tai, ką noriu parodyti visiems.
Kai vėl pamačiau trijulę supratau, jog privalau išsiaiškinti kas jie tokie. Jie atrodė visiškai nereikalingi ekosistemai. Ji ir taip buvo tobula. Ksenobiologijos skyriuje juokaudavo, kad įdomiau būtų surasti ką nors nereikalingo, nei reikalingo. Ši sistema netgi turėjo filtrus - padarus, kurie naikino svetimus organizmus. Drąsiai galėjai planetoje išpilti kibirą įvairiausių bakterijų ir būti tikras, kad sistema pati išsivalys. Vienintelis neaiškus dalykas - iš kur jie atsiranda? Jie buvo ten kur reikia, tačiau jei nebuvo užterštumo, nebuvo ir filtrų. Jų neaiškus atsiradimas ir dingimas man priminė trijulę. Atsirandantys prie mirštančiųjų ir greitai vėl išnykstantys. Visada trys. Visada nejudrūs. Visada pasitraukiantys anksčiau nei pavyksta juos užfiksuoti. Žinau, kad manimi niekas netikėjo. Žinau ir savo pravardę: sniego žmogaus medžiotojas. Žinau, kad esu teisus.
Nebėra laiko. Bijau, kad pradėsiu dvejoti, o tuomet mane gali sustabdyti. Kartais reikia paprasčiausio eksperimento, kad įsitikintum esąs teisus. Pirštais perbėgu per skafandro mygtukus įjungdamas pilnai rankinį režimą. Šalmo apačioje ima šviesti įspėjimas apie netinkamą kvėpavimui atmosferą. Manau trijulė aplanko tik nukrypusius nuo normos. Antilopežys su šviesesniais spygliais, riedsraigė su platesne išorine vija, šunkrabis su ilgesnėmis kojomis. Jei aš teisus, trijulė atsiranda tik tuomet, kai aptinkamas genetinis nukrypimas nuo normos. Vienintelis klausimas man neduoda ramybės: ar aš būsiu pakankamai įdomus nukrypimas, kad prišaukčiau trijulę, ar paprasčiausiai svetimas organizmas, kurį sunaikins filtrai? Jei stebi mano atsiminimus, tegaliu pasidžiaugti esąs įdomiu egzemplioriumi.
Pakeliu šalmo antveidį. Šįkart tikrai pajuntu lengvą išeinančio oro dvelktelėjimą. Šalta atmosfera paglosto mano skruostus. Tarsi būčiau išėjęs žiemą iš šiltų namų. Turiu šiek tiek laiko, tikiuosi, kad išlaikysiu pakankamai ilgai sąmonę. Planetos palydovas artėja prie viršūnės kalno, tikriausiai šalmo kamera įamžins tikrai gražų vaizdą. Kaip nekilo mintis apie tokią kompoziciją anksčiau? Pradedu jausti silpnumą kojose ir atsiklaupiu lėtai. Kurgi jūs? Ar aš nepakankamai įdomus? Visada maniau, kad aptemsta vaizdas visas, tačiau centrinėje dalyje matau pakankamai ryškiai matau. Prisimenu, kad kadaise, berods vakar, skaičiau kaip kiek įmanoma ilgiau sąmonę išlaikyti, tačiau dabar nebepamenu nieko. Krūtinę slegia kažkas sunkaus. Keista, nes esu tikras, kad sėdžiu, o atrodo, kad kažkas akmenį užvertęs būtų. Vaizdas pasilieja, jaučiu, kad jei dabar nors truputį atsipalaiduočiau iš karto palengvėtų. Kaip aš pavargau. Trys siluetai žvelgia į mane. Smalsiai.
