Dieve,
padalinai mirtį į rojų ir pragarą,
o aš gyvenimą padalinau
į meilę ir neapykantą.
Kaip atsitiko, kad sudegiau
juodas angliukas – aš
tik mažą suodžių dėmelė tavo delne.
Dieve,
aš – užgesusi žarija
tavo išgalvoto pragaro bedugnėje
ir man jau nebeskauda.
Kai įkvėpimas pagaus paryčiais
dabar gali rašyti manimi
ant baltų rojaus sienų.
Bet kai numirsiu
kur dėsi mane, Dieve?