Po drebule sena

Aš nežinau
aš neprisimenu,
kada užaugo  išdavikė
dukra virpėjimo ir nerimo
be šalčio drebanti
ir raudanti lietum
kai saulė šviečia
trokštanti  tamsos
pašiurpusi nuo vėjo pirštų
ji visada viena
kiek tik atsimenu save
už vienkiemio stogų
į violetinį saulėlydį
ištiesusi šakas
lyg delnus
prašančius mylėti.
-----------------------------
Aš dar lyg šiol jaučiu
tą keistą jausmą
kai neatradom žodžių
vienas kito išsigandę
po drebule  palikome
tik ilgesio lipnias gijas
ir supasi voratinkliuos prisiminimai
rudenėjant
po drebule sena.