Drugys ištroškęs šilumos

Glaudžiu tave šalia savęs,
Nors taip norėčiau nebekęst.
Apglėbt bandau kiek tik galiu –
Trapiu drugelio sparneliu.

Man nesvarbu kas tu esi,
Nei kaip žiūri, nei ką kalbi.
Drugys ištroškęs šilumos,
Bet bijo skrist arčiau šviesos.

Sava šviesa tave laikau,
Skrendant link tavęs – šilčiau.
Tačiau sparnai per trapūs tapo,
Apdegt jie gali ant tikslo tako.

Ir vėl glaudžiu šalia savęs,
Noriu tuo pačiu nekęst.
Ir vėl link šilumos skrendu,
Bet kelio jau neberandu.

Gležnas blaškosi drugys,
Kūną valdo sumaištis.
Gaila, laiko jam neliko,
Ieškant šilumos – išnyko.

Ten toli dabar jam šilta,
Stato ateičiai jis tiltą.
Apglėbt nebando jau tavęs –
Neturi priežasties nekęst.