Kai išskrenda gandrai

Seniai mačiau,
kaip išskrenda gandrai,
o sužinau, kai jau išskridę.
Ir aikteli širdin: kodėl gi taip?
Kas atsitiko, siela?
Nejau  harmonijoj  jausmų
toks elgeta, nejau,
kad užmarštim galėčiau teisintis
va šitokiu, be atminties?

Žinau,
Dėl to teismai neteis.
O sąžinė?
Ji irgi priekaištauti jau aptingo.
Ir būna aukso valandos, kuomet langai
be sienų, be senolių pirkios, 
tiesiog  langai...
ateina apsibūti prie akių.

Regiu  ir vėl, kaip pievoj, skrydžiui pasirengę,
stypsena paukščiai, renkasi į būrį
ir karts nuo karto mosteli sparnais.
Tik nepavarkite, prašau,
tiktai mokėkite save taupyti,
tiktai atgal neatsigręžkite dažnai,
tiktai  tikėkite
kad į lizdus pargrįšit.

Atleiskite, gandrai,
kad ne daugiau pagelbėti gebu
ir tyliai graudulį akių kampeliuose slepiu.
Dar ne ruduo.
Jis ryt, poryt..
Iš vasaros gandrinės neišbridę dar,
Bet paukščiai pievoje stypsena,
Renkasi būriu į skrydį.