Fragmentai laiko ir savęs (39

    Tai buvo laikas, kai panoro prisiminti ką kada esu kalbėjęs ar girdėjęs apie slenkstį. Pasirodė, kad prisiminimų daug.  Net ir eilėraštis tokiu  pavadiniu — Slenkstis. O paskui, jau atsiradus  scenai,  buvau nustebęs,  kai kartą,  atėjęs į salę, pamačiau jo išrašą ant užuolaidos. Žodis į žodį ir būtent taip suklotą į dvylikos eilučių eilėraščio kūną, kaip jis buvo užrašytas sąsiuvinio lape. Tiesa, čia be pavadinimo:

Kai į eilėraštį parsinešiau
Gimtosios pirkios slenkstį,
Ant jo prisėdo žilagalviai du.
Pasakė motina:
- Seniai, sūnau, jau buvome kartu.
O tėvas, palingavęs sunkią galvą,
Vis prašė slenkstį neišnykt kažkur,
Kad net tuomet,
Kai negalės su motina pareiti,
Nebūtų vieniša
Ir atmintis
Neliktų be namų

  Sauja paėmęs  užuolaidos medžiagą, palingavau ir stebėjau, kaip eilėraščio eilutės  it laiveliai su juose  susėdusiomis raidėmis supasi ant  subanguotos uždangos ir užgęsta, užgesta. Užuolaida išsilygina, o raidžių laiveliai tik vaizdui, kol jų nepradedi skaityti.
  Taip atsitikę, kad iki aukštų metų, net ir sulaukus 75-rių, nebūta abejonių, kad mano  gimtoji pirkia —  prie Ūso balos. Ir va, tik pasirodžius Diniui, netikėtai išgirstu, jog gali būti, jog gimiau ne prie Ūso balos Karlonų viensėdijoje; esą, jeigu patikinsiu, kad  gimei ne prie Ūso balos, o prie Skersbalės, mudviejų pažintis pasirodys prasmingesnė.
  Negi ir šitaip gali būti?
  Supratau, kad Inis nebuvo įsitikinęs, ar sugebės patikinti, bet tai, kad savyje puoselėja tokį užsiėmimą, užkūrė smalsumą. O tai, kad su juo tik porą kartų persimetę po vieną  kitą sakinį, nebuvo priežastis nepaisyti, ką jis tais sakiniais plepteli. Svarbiausia, jog žinau, kad jis yra Vidinio antroji savęsp dalis, porcija, kuris, lemties vedamas, atėjo prie manęs būti dar man esant lopšyje. Ir beveik per tiek metų kartu ir  kartu. Jis  mane atsimena ankstesnį negu  aš save. Bet todėl ir vėl mįslė: kodėl neprisimenu, kad  jis kada būtų apie tai kalbėjęs? Kas jam tai trukdė padaryti?

... o norisi, žmonės,
atėjus į sceną,
žemai nusilenkus, žiūrėti į jūsų akis.
Nors trumpai, bet teisybę kalbėti:
štai  aš, dar vienas Karlonas,
užtrenkęs gimtinės duris.

Tikėti,
kad kitaip pakuždėtų lemtis,
o ne, jau nereikia, mielieji.
Ir sapnai jau ne tie,
net meluoti nemoka — —
Prie namų, prie jo slenksčio atėjęs,
tačiau peržengti jau negaliu.
Kūnas glemba į žemę,
į rytojų, kuris neišduos.

Ir dėkoju kaip Dievui
didžiai prabangai savo jausmų;
jie išlieka
kaip žvyras grublus, nesijotas,
nestokojantys net akmenų.
Jeigu reiktų į karą išjoti —
aš ir vytis, ir ginklas, ir žirgas esu.
Suprantu, taip keistai, mano būtį išgirdę,
Jau nelengva tikėti, esą,
negi būna ir taip?

Bet jei kryžius ant kaklo,
tai ir ginklas – į ranką
dėl šventumo namų.