pasimestinis

Aš papasakosiu tau apie tamsą,
Kaip per sprindį sudūžta laivai,
švyturio mano neradę.
Apie paukštį naktinį,
kuris it auksines musytes sulesė mūsų vienatvę.

Tu širdį kapoki - aš siūsiu.                       
Miego siūlais sutvirtinsiu naktį,             
Kad reikėtų gyventi trumpiau.
Aš sau ir vėl melavau...
Jog ramu,
jog pakanka vaizduotę peizažų likučkiais pagirdyt.

Tai truko trumpai.
Kaip lietus, kuris nenustoja lyti savaitę.

Kai prisiliečiu prie siulės, kuri dangų ir žemę surišus
Matau, kaip nurimsti sapne ne paskutinį oro gurkšnį prarijus.
Prisiartinu prie grandinių pritvirtintais cerberiais,
kad nerastumei kelio nubust; ne apie mirtį kalbu.
Tik apie savus troškimus, kurių nematai ant patvinusių drobių.
Niekad nebuvo, kažko konkretaus...
Tik mėnulis, žirafos ir spalvos nuklydusios nuo palecių linijom,
jog pratestų mane...

Kai esi čia šalia pasiilgstu,
kai išeinu - vėl ir vėl.

Mano naktys, kaip
Žemėn krentanti muzika
sudužus pavirsta rasa.
Akyse įsižiebia ugnys, o ant blakstienų nusėda dangus.

Ji kalba per sapną ir taria - kenčiu,
o aš įkalintas savo tremtį negirdžiu.

Taip nusivilia laikrodžiai duštančiais savo akordais
ir širdis, ta beperstojo plazdanti priešė.
Prašau, jeigu gėda sustok!

Nuo stalelio porceleninės lėlės, bildedamos šoka i delną.
Aš jas i kišenę grūdų.

Kai rytas paliečia gyvenimą  - suprantu.
Geismas paliko ant tavojo kūno žymes;
ne medus.

Sraigių traukiamais vežimais iš vasara kvepiančio  patalo
sprukti turiu...