Tuomet pavirsiu

Kuo pakvips natūralus išėjimas anapus
nejau savęs neužuosiu
neužuosiu odos juk ji slėpusi
kraują
skleidė gyvybės kvapą
šildė moterų akis
nejau tuomet apleis netikėjimas
Dieve greičiau
liaučiausi maištauti prieš Tavo auką
ir išdvėstų manyje iškrypėliai
kurie skatina ištvirkimą
kolekcionuojant moterų nekaltybę kūne ir dvasioje
juk jas mokiau paklusnumo
norėdamas būti jų viešpačiu
ir jos paklusdavo
kaip tarakonai spietėsi prie mano pūvančio lizdo
mito trupinius pastalėje laukdamos tikrojo maisto kuriuo retkarčiais maitinau jas pražiodinęs kiek troškau
lyg delfinus po atlikto triuko
tada jos mano ligos vardą kartojo rydamos jauką
laukimu pakrikštytos
kol išskrisiu bekvapis
lydėjo po lietsargiu slėpdamos
dalį minčių netekties.