Kaip strazdas meškiną pamokė

Tupi strazdas ant šakelės,
Gieda giesmę po giesmelės,
- Kiek tu ten gali giedoti?
Leisk ilgiau man pamiegoti! –

Šaukia meškinas iš guolio,
Lova jo – iš tikro molio,
Šviežiu šienu išbarstyta,
Pagalvėlėm apkamšyta.

- Jau diena įsibėgėjo,
Saulė į pietus parėjo,
O tu, meškiau, vis sapnuoji,
Eikš, sušoksim klumpakojį!

- Gal tu pervargai, strazdeli,
Pas mane, geriau, paukšteli,
Eikš į guolį – pamiegosim,
Saldų sapną susapnuosim:

Kaip medutį mums bitelės
Atneša ant šio stalelio,
O mes laižom jį ir laižom,
Ir nagais po stalą braižom

Iš saldaus to malonumo,
Neapsakomo gardumo...
- Tai jau ne, tingusis meškiau,
Tiek miegot – ne man, lepeškiau,

O, be to, iš savo guolio,
Nieks neiškepė raguolio. –
Taip pasvarstęs – nuplasnojo.
Meškinas iš guolio stojo:

„Gal teisingai paukštis sako,
Nevalia drybsot be saiko,
Juk medaus tingiam be galo
Nieks neneš ant jojo stalo“.

Pasvyravęs, pagalvojęs,
Sau pakaušin pabaksnojęs,
Nušlepsėjo tingiai meškis -
Maisto pats ieškos lepeškis.