Fragmentai laiko ir savęs (17

Ar žino kas
koks vardas Jo?
Iš kur Jis čia atėjo?
Kur kelmas, iš kurio
lašas po lašo kraujas
kaip beržų sula lašėjo
ir išplaukė gyventi Karlonai.

O vytury, paukšteli mažas,
įkritęs į ausis
ir vyturiuojantis ten iki šiol,
ir tu danguj it lašas.
Neklausiu aš tavęs, bet suprantu,
kodėl viršum miškų neišgirstu.
O reikia man tavęs,
kaip duonos reikia,
kad neapaktų siela,
nestabarėtų žodis,
kad neužmirščiau,
jog viršum galvos – dangus.
Einu, o vieversy,
Surasti dingusį peizažą
virš lauko pliko prie balos
kuris – atsimeni gal? —
piemenų laikais
vis saugojo save auginti grikiams...

Baltavo, kai  žydėjo
kartu su smėlio plikėm.

O vyturėli, tu pavasarių žiupsneli,
ne  aš tave į dangų kėliau,
kad šitaip va čirentum,
pavasarių giedoriu būtum.
Tik taškas danguje,
o tik pajausk – kokia džiugi,
kokia  laiminga
nepavargstanti  dvasia...
Aš  noriu paprašyt  tavęs —
Išeiki iš ausų,
Ir šito lauko sargu būk.

Tai tu  Jam vardas
tai  tu tas Kelmas  iš kurio
lašas po lašo, kaip sula beržų
lašėjo kraujas Karlonų
ir išsišlakstė po šilinių kraštą.