Fragmentai laiko ir savęs (12

Dar nebaigiu kalbėti, ką paketinau
negarsiai, tyliai, lyg ir sau.
Ne ten dar, ne po mirtį aš dairaus;
dar vis dairausi savyje
ir kaip dienos šviesoj
vėl Feliksą, senelį išgirstu:

— Palauk.
Skubėt, manau, tiktai neverta,
dar metai, dar kiti
ir skambtelės varpai: Dievulis šaukia,
tuomet ir susitiksime
kaip kad sakai – anapus laiko.
Nors nežinau, iš kur toks vaizdinys.
Tai lyg tas pats lyg tarčiau - 
anoj pusėj Dievo,
kuomet žinai ar bent tiki,
kad jis visur...
Ir aš, beje, į mirusius ėjau,
net  paskutinėj maldoje
dar vis prašydamas,
kad duotų duonos,
tos kasdieninės, nuo kurios
ir dantys ištrupėjo.

Taip nereikėjo.
Ir šitame laike
svarbu pajaust save
ir tokį, ir kitokį, ir visokį,
lig begalybės, lig paskutinio reiškinio,
įstrigusio į margaspalvę būtį
materija, dvasia, gal dar kažkuo. 
Ne aritmetika skaičiuok, kiek ko Esatyje yra;
skaičiuoki savimi, kiek jau pabuvęs kuo
suvokdamas, kad tai ne pabaiga –
ir vėl, ir vėl reikėsią būti dar kažkuo
kaip kad dabar Žmogus esi.

Ech, Pranai, nemanyk, kad išmintis,
įšokusi į tavo, mano, o  juolab
į besikuriančios Visatos esmę.
Dažniau ir ji – kepurė ant  galvos,
kai regisi, kad užsidėjęs ja,
esi aukštesnis.

... pritilo Feliksas, bet neišnyko.