Fragmentai laiko ir savęs (5

Kas atsitiko?
Protas temsta?
Per šitiek metų būta,
Be ypatingų išimčių —
Kaip įgimta, kaip privalėjo būti;
Ant stogo krankė Golius varnas
Ir pailsėjčs skrido į miškus.
Žvirbliai prie kluono kapstės,
O kregždės — skrydžiuose nerimo.
Ir kai Joninės ant kupros
Viduvasarį pakelia į dangų,
Naktis tokia it būtų be tamsos —
Nors sakoma — laužai per naktį degė
Bet, šventas Jonai, pats žinai —
Tokioj naktyj jie irgi dėl mados
Per stiklą sviesto ar medaus
Neprilaižysi, — sako  žmonės.
Taip visuomet, tačiau šįkart
Nakties tamsos visai neliko —
Ištirpo šypsenoj žvaigždės,
Įšvitusios medinėj pirkioj.
Pritemus vakarui, tuoj rytas aušo.
Gal kiek lėčiau Žemaičiuose ar Suvalkijoj,
Aukštaičių žemėse, ar dar kažkur,
Bet čia, kur pakraštėlis Lietuvos
Kur Grūdo ežeras krantus skalauja
Ir supa Grūdą, dukrą mielą,
Plukdydamas į Merkio glėbį,
Kur pusto vėjai kopų smėlį,
Kur aikčioja ir mano sodžius Šklėriai,
Kur ir Jonų nelikę – vienas, kitas,
Savęs  ant kojų nepakeldami. 
Ar girdite? — savęs ant savo kojų.
Tai nereiškia, kad šitokia žinia bloga,
Kai greit išmokstam pasikliaut lazda.

Atsiremiu ir aš į ją 
Šįkart stipriau, drąsiau, nelyg į tvorą –
Atrodė,  šaknimi įžėlusi į žemę.
Ji nepaliks, ji neišduos manęs.
Ir jai juk reikalinga sužinoti,
Ko ieško pirkioje po jos aukšta žvaigžde
Vasaros saulėgrįžos karaliai.