"O gal laiptais palipę aukštyn,
Mes žemyn nejučia nusileisim?"
Čia amžina vertybė, drauge? Ką gi, labai didžiuojuosi šiuolaikiniais paaugliais, jeigu jiems tokių "intelektualių" klausimų neiškyla.
Bet apskritai jūs teisi: yra dalykų, kurie nesensta. Bet meninė išraiška nėra vienas iš jų. Jūsų teksto problema - ne "amžinosios vertybės", o nuvalkiotas kalbėjimas apie jas.
Geriau atrajoti negu spjaudytis. Yra dalykų, kurie nesensta. Nesvarbu, kad tapo nemadinga kalbėti apie amžinąsias vertybes. Yra žmonių, kuriems jos visuomet yra vertybės. Beje, paaugliams šiais laikais tokie klausimai nekyla. Kaip matau, ir suaugusiems atrajotojams. Ar jau į šiuos klausimus atsakyta? Suvirškinta, bet, sutikite, vis dar aktualu. Galima temą nutylėti, bet ji liks... Jei Jums dėl to neskauda, ką gi...
Atrajojama tai, kas jau šimtą kartų atrajota, suvirškinta, pašalinta ir vėl suvalgyta. Stilistika dvelkia XIX amžiumi, o turinys - krūva paaugliškų retorinių klausimėlių.
Ačiū, Dzūkaite, už nuoširdumą- jo taip maža šiandien....
Tavo eilėraštis man skamba kaip klasika, bet tuom jis ir žavus. Jame nėra smurto ir prievartos, todėl daugelis tik gūžčioja pečiais: kas čia įdomaus?....Nes masėms reikia kažko,kas sukrečia. Parašyk apie mirti, žudymą, kančią,apie herojų-narkomaną, paskendusį vėmaluose-visi plos atsistoję ir šauks 'bravo! bis!'
Liūdna.
Daug kartų naudotos meninės priemonės, bet eilėraštis kitas. Ne pavogtas, ne plagijuotas. Tai mano kūrinys, siekiantis, kad skaitytojas atrastų save, susimąstytų žemiškoje kasdienybėje. Ne man kitos planetos, supermenai, savižudybės ar vienadienės meilės. Tokia raiška tegul mėgaujasi modernistai. Nesistengsiu pritempti savo kūrinius prie to, kas daugeliui atrodo labai jau vertinga. Rašau, ką jaučiu, ką galbūt jaučia ir kiti.Liksiu prie paprastumo ir nuoširdumo. Jei kas tai įvertins, ačiū.