Fragmentai laiko ir savęs (4

Būta ne kartą,
Kai žvaigždę sutikęs,
Palikdavau tykiai keliauti ją sau,
Maniau taip, kad tykiai...
Tuomet nežinojau,
Kad niekas taip skaudžiai savęsp nerimauja
Kaip žvaigždės, kaip Visata..
Dabar jau tikiu, kad gal Dievas — labiau.
Bet rūpestis mano šiandieną jau kitas;
Karaliai – išminčiai atėjo į pirkią,
Kreida pasirašę ant durų staktos.

— O, kaip erdvu! — pirmas tarė: —
Garbė tau, garbė, Visagali,
Kad ir mažoj pirkelėj
Nelyg Visatos atskala — žvaigždė.
Neveltui ėjom ilgą kelią.
Te neišnyksta jos šviesa.

— Kai, Kasparai, jau po tavęs kalbu,
Nedaug beliko pasakyti:
Aš, Melchioras, laiminu pirkelės žvaigždę
Tegu užgyja lubose skylė
Ir atmintis nemoka pailsėti
Skambėk, aukštoji!
Dievas su tavim...

O trečias vėl:
— Jei ne stebuklas čia — tai kas?
Bent nemanykit, kad galėčiau nepagirt tiesos:
Aš, Baltazaras, pritariu girdėtiems žodžiams,
Tačiau te ir savi  išlieka:
Nors ne Betliejus Šklėrių sodžius,
Bet Kristaus irgi daug..
Šį kartą patalą aš savimi paklosiu
Kad  nepavargt naktelė nuo šviesos.

Jis juodaodis, Baltazaras,
Tad  supratau, kodėl taip taręs,
Ir pats atsiliepiau:
— O Dieve, Dieve, kaip gražu.